Genovaitė Pečiulienė (Levanaitė) ir LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Penktadienis, rugsėjo 21 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 54 asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.

„Turime neleisti pamiršti juodųjų istorijos tarpsnių, virtusių tragiškomis netektimis žydų tautai ir visai Lietuvai. Tuo pat metu turime skleisti ir stiprinti tolerancijos dvasią mūsų visuomenėje, neleisdami tarpti tautinei neapykantai. Kiekviena pavardė, kuri bus ištarta šiandieną - tai visos mūsų tautos pasididžiavimas. Kaip kiekviena Lietuvos žydų genocido auka yra visos mūsų šalies tragedija", - kalbėjo Prezidentė.

Prezidentės teigimu, prasmingiausia žydų gelbėtojus atminti užkertant kelią bet kokiam žmogiškumo paniekinimui.

Fotografijos iš apdovanojimo ceremonijos 

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojos Fainos Kukliansky kalba:
Jūsų ekscelencija Lietuvos respublikos Prezidente,
Gerbiami gelbėtojai ir jų artimieji, ponios ir ponai

Neseniai Lietuvoje pabuvojo garbi JAV žydų delegacija, kuri apsilankiusi masinėse žydų žudynių vietose, paklausė manęs, ar aš turiu planą. „Kokį planą ?“- paklausiau aš. – „Planą, jeigu vėl imtų žudyti.“

Nežinojau, ką atsakyti. Kai turėjau mažus vaikus, dažnai kildavo mintis, kur bėgti, jeigu pradėtų žudyti. Tačiau dabar, jaučiuosi visiškai saugi, net negaliu įsivaizduoti, kad rytoj, o gal tuoj pat mano vaikus, anūkus, ir mane pačią kas nors galėtų pulti ir žudyti dėl to, kad esu žydė.

Paskui pagalvojau, kad mano planas – tai Jūs gelbėtojai, Jūsų vaikai ir anūkai. Paprastai padorūs žmonės išaugina padorius vaikus. Taip yra formuojama visuomenė. Aš tikiu  Jumis.

Apskritai, tikiu Lietuvos visuomene, kurioje turi būti ugdoma dar didesnė tolerancija visiems joje gyvenantiems žmonėms, pagarba žmogaus teisėms, įstatymui.

Negalima išleisti įstatymo, draudžiančio būti antisemitu, tačiau galima išugdyti visuomenės nepakantumą antisemitizmui.

Galima įstatymo pagalba mokėti bent nedideles išmokas gelbėtojams, kurie nei iš Izraelio, nei iš Lietuvos valstybės iki šio laiko jokių papildomų išmokų negauna. Juk jų  taip nedaug ir jų amžius labai jau garbus.

Beje, šiuos žmones galima vadinti ne tik žydų, bet ir lietuvių gelbėtojais, nes jie gelbėjo ne tik žmones bet ir valstybės garbę.

Lietuvos žydų vardu, nuoširdžiai dėkoju Jums, mielieji, už Jūsų drąsą, ryžtą, jautrumą kitų skausmui.

Malonu gauti apdovanojimus iš malonios prezidentės rankų. Tačiau prisiminkime tuos, kurie nesulaukę išėjo iš šio pasaulio. Prisiminkime rūsčius pokario ir stalinizmo metus, kai žmonės bijojo pasisakyti, kad gelbėjo. Žinau atvejus, kai žydų vaikus slėpė dar 1947 -1948 m, pasibaigus karui.

 Turėtume daugiau daryti, įamžindami gelbėtojų atmintį. Todėl mane be galo džiugina, kad pagaliau atsirado vilniečių  iniciatyva pavadinti  nors ir mažytę, be gyventojų gatvę senamiestyje Onos Šimaitės vardu. Kita puiki mintis kilo  suplanuoti ir įrengti Teisuolių alėją. Gražioje aplinkoje Vilniečiai galėtų leisti laisvalaikį ir apmąstyti gelbėtojų kilnius poelgius.

Tam, kad iki galo būtų suprastas Jūsų žygdarbis, būtina iki galo suprasti ir įvertinti istoriją. Neseniai jos ekscelencija Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą Dėl Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Niekada netapatindami šių dviejų okupacinių režimų, suprasdami Holokausto unikalumą esame dėkingi jos ekscelencijai Prezidentei už tai, kad atnaujino komisijos darbą.

Panevėžio vyskupijos vyskupas ordinaras Jonas Kauneckas priėmė kunigo Felikso Eremino, per karą gelbėjusio Reginą Rozenbergaitę. apdovanojimą. Kunigas Feliksas Ereminas parūpino R. Rozenbergaitei fiktyvius dokumentus (iš Rachilės ji tapo Regina), buvo priglaudęs savo namuose, Daujėnų parapijos klebonijoje. Kalbėdamas per  apdovanojimo ceremoniją, vyskupas pabrėžė, jog gelbėtojai vadovavosi krikščioniška morale, Dievo mokslu, skelbiančiu, jog kitą žmogų reikia mylėti kaip save patį, džiaugėsi, kad per šią ceremoniją apdovanota keletas kunigų, tarp kurių ir kun. Juozapas Garška, taip pat gelbėjęs Reginą Rozenbergaitę.

Dr. Dovydo Beimano kalba:
Ponia Prezidente, Gerbiami svečiai, brangi Janyte!  

Noriu jums padėkoti  už tai, kad man buvo suteikta galimybė  dalyvauti ir pasisakyti šioje garbingoje ceremonijoje.

Aš, Dovydas Beimanas,  gimiau, augau ir mokiausi Vilniuje, bet prieš 24 metus, kuomet pradėjo trupėti sovietinė imperija, išvykau i Izraelį, valstybę, kuri buvo sukurta kaip atsakas į Holokausto baisybes. Izraelyje sutikau savo žmoną Merav ir mums gimė duktė Noa ir sūnus Ido. 

Mano mama Sofija Vaškeviciūtė- Beimanienė visą savo gyvenimą  šiltai prisimindavo Janę ir jos tėvus, palaikė glaudų ryšį. Kuomet mano tėvai mirė, o aš išvykau į Izraelį, nutrūko tas ryšys.

2009  vasarą mūsų šeima nusprendė aplankyti Lietuvą – šalį, kurioje tokios gilios mano ir mano tėvų šaknys. Tai buvo galimybė atnaujinti prarastą ryšį su Jane,  paminėti jos tėvus, kuriems mes būsim amžinai dėkingi už jų poelgius  pačiais tragiškiausiais laikais.

Mes važiavome greitkeliu į Raseinių pusę aplankyti Janytės ir parodyti vaikams ir žmonai savo tėvų ir senelių gimtąsias vietas. Taip viskas pastoralu, ramu, gražu, taip skirtinga nuo mūsų karščio ir akinančios saulės šviesos.

Ir štai mes stovime prie didžiulių duobių tiek Jurbarke, iš kur kilęs mano tėvas, tiek Raseiniuose, mamos gimtinėje ir žiūrime į tas vietas, kur galėjo nutrūkti mūsų gyvybės grandinėlė. Ten juk guli mano tėčio tėvai Klara ir Dovydas, jo broliai Ruvenas su Jankeliu ir jo sesuo Mira, mamos motina Tatjana. 

Bet ne! Gyvybės grandinėlė nenutrūko!

Vis tik buvo žmonių, kurie sugebėjo padaryti stebuklą toje beviltiškoje, baisioje situacijoje –  jie liko ŽMONĖMIS!!!

Šita ceremonija – tai pagarbos ir begalinio dėkingumo ženklas visiems tiems, kurie gelbėjo savo kaimynus, draugus, pažįstamus ir net visiškai svetimus žmones, kurie absoliučioje tamsoje ieškojo vienintelio vilties spindulėlio  IŠSIGELBĖJIMO. Ar galėjo mano mama Sofija Vaškeviciūtė -Beimanienė  įsivaizduoti, kad po šitiek metų, mes stovėsime čia ir Lietuvos Prezidentė įteikinės Janytei, jos tėvams ir visiems kitiems nuostabiems žmonėms patį garbingiausią, mano manymu, apdovanojimą – apdovanojimą už gėrį, už artimo meilę, uz humaniškumą, už drąsą! Janė, jos tėvai Jonas ir Natalija Vansovičiai ir visi tie, kurie gelbėjo – jie didvyriai. Juk tai, ką jie padarė, tai nebuvo sekundinė mintis mūšio ar gaisro metu pasiaukoti asmeniškai. Tai juk buvo kolosalus, mirtinas pavojus ne tik tam gelbėtojui, bet ir jo artimiesiems. Vansovičių šeima 4 metus saugojo ir globojo mano mamą. 4 tokius ilgus ir baisius metus!

Aš ir mano sesuo Ilona norime padėkoti gerbiamai poniai Prezidentei už tai, kad Lietuva taip aukštai įvertina Pasaulio Tautų Teisuolių didvyriškumą.

Blogis egzistuoja ten, kur geri žmonės nepajudina piršto prieš jį. Tad būkime budrūs.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotojos dr. Kamilės Rupeikaitės kalba:

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Faina Kukliansky, gerbiamas vyskupe Jonai Kauneckai, brangūs Gelbėtojai ir jų artimieji, mieli kolegos, ponios ir ponai,

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo iškilmės kelia prieštaringus jausmus ir išgyvenimus. Jos byloja apie nesuvokiamai žiaurų etapą mūsų krašto ir visos Europos istorijoje – masines žydų žudynes, sistemingą ir puikiai organizuotą nekaltų žmonių naikinimą; kita vertus, šios iškilmės liudija, kad net ir pačiu tragiškiausiu istorijos periodu atsirado neabejingų ir itin drąsių Žmonių. Šių Teisuolių, Šviesuolių dėka karų, okupacijų ir nesutarimų išvarginta mūsų žemė vis dar kvėpuoja.

Neabejingumas ir drąsa šiuos Žmones, kurių vardus ir kilnumą šiandien pagerbiame, išskiria iš daugybės kitų. Drąsa kilo iš didžiulės, talpios tų žmonių širdies, kas jie bebūtų – diplomatai, kunigai, tarnautojai, valstiečiai...

Vienõs iš šiandien apdovanojamų Gelbėtojų žodžiai – „čia ne žygdarbis, čia žmoniškumas“ – byloja, kad tai buvo dori ir kuklūs žmonės, kitaip tiesiog negalėję pasielgti akistatoje su nesuvokiamu žiaurumu. Ką jie jautė tomis akimirkomis, kai atverdavo savo namų duris pasmerktiesiems, kartu atverdami duris savo pačių ir artimųjų galimai pražūčiai? Tarp šiandien apdovanojamųjų – ir tie, kurių drąsa ir žmogiškumas kainavo jiems gyvybes.

Mūsų kãrtos, mano karta dar turėjo galimybę pažinti šiuos šviesuolius, tačiau turime siekti, kad ir mūsų vaikų, vaikaičių kartos pažinotų juos ne iš knygų puslapių, bet iš mūsų pasakojimų. Kad Teisiųjų darbai, tarytum žodinė relikvija, būtų perduodama kartų kartoms. Iš mūsų lūpų.

Įvertinkime šią drąsos ir žmogiškumo pamoką kiekvienas asmeniškai. Dėlioti gražius žodžius ir iš šiandienos perspektyvos smerkti karo metų abejinguosius nėra sudėtinga. Bet kaip su abejingumu mūsų pačių kasdieniame gyvenime? Jei nepastebėsime šalia esančio žmogaus, jo poreikio, jo džiaugsmo ar sielvarto, vargu ar pastebėtume šalia esantįjį istorinių kataklizmų laikotarpiu. Todėl teprabyla šių Teisių žmonių nešama žinia – neabejingumas esantiems šalia, nepaisant politinės sistemos, nepaisant rasės ar tautybės. Pastebėkime žmones. Pamatykime juos. Neapsimeskime, kad aplink mus nieko nėra.

Dėkoju jums, brangūs Gelbėtojai, jų palikuonys ir artimieji; dėkoju savo kolegoms – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriui, už kruopštų triūsą ir nuoširdų pasišventimą renkant ir tiriant išgelbėtų ir gelbėjusių žmonių liudijimus; už tai, kad vis dar tokių istorijų turime. Ačiū.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“ 

Parengė Danutė Selčinskaja

Fotografijos Džojos Gundos Barisaitės ir Gintaro Jonaičio