Žmonės, apie kuriuos norėčiau parašyti, tai – Monika ir Bronius Lukoševičiai, kurie priėmė mane 1943-ųjų metų pabaigoje ir išlaikė iki išlaisvinimo 1944 rugpjūtyje. Tai Vincas ir Helena Vobolevičiai, kurie paslėpė mano tėvus ir senelius. Tai Danutė ir Vladis Zubovai, kurie priglausdavo mamą ir tėvelį  ir, gyvendami Kauno centre, patirdavo didžiulį pavojų. Jie padėjo surasti mums kelią pas Vobolevičius ir Lukoševičius. Šių žmonių vardai įrašyti mūsų širdyse.

Jie leido mūsų šeimai išvengti baisaus beveik visų Lietuvos žydų likimo. Aš taip pat turiu šeimą, du sūnus, anūkes. Ir  jie išgelbėti.

                                                                           Moisiejus Rozenbliumas

                                               Per šią ceremoniją buvo apdovanoti šie Pasaulio Tautų Teisuoliai:

                                                                      •   Adomas Gecevičius (1914  09 12 – 2008 12 04)
                                                                      •   Bronislava Gecevičienė (1911–1999)
                                                                      •   Danielius Jurkus (1906–1973)
                                                                      •   Marija Jurkienė (1899–1976)
                                                                      •   Juozas Karaška (1903–1985)
                                                                      •   Elena Karaškienė (1914–1979)
                                                                      •   Bronius Lukoševičius (1897–1950)
                                                                      •   Monika Lukoševičienė (1900–1988)
                                                                      •   Vincas Vobolevičius (1902–1986)
                                                                      •   Elena Vobolevičienė (1905–2003)
                                                                      •   Antanas Račiūnas (1885–1955)
                                                                      •   Ona Račiūnienė (1890–1953)
                                                                      •   Antanas Račiūnas (1921–1986)
                                                                      •   Petras Račiūnas (1928–1944)
                                                                      •   Vincentas Račiūnas (gim. 1922)
                                                                      •   Marija Rudzianskienė (1911–1995)
                                                                      •   Kazimiera Mozurkienė (1874–1954)
                                                                      •   Benediktas Sindikaitis (1901–1944)
                                                                      •   Stasė Minelgienė (gim. 1926)

    Pasaulio Tautų Teisuolių medalius ir Garbės raštus žydų gelbėtojams ir jų  artimiesiems  įteikė  Izraelio  Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis Ambasadorius Chen   Ivry  su    žmona    Diana   ir   Lietuvos   žydų  bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius.

Apdovanoti  Tikvos Jeral gelbėtojai :

ADOMAS GECEVIČIUS ir BRONISLAVA GECEVIČIENĖ 

    1943 m. gegužės mėnesį jauna mama Bronė Gecevičienė, vaikščiodama su dviem mažomis savo dukrelėmis ketverių metų Vitalija ir vienerių metų Ligija, pamatė grupę žydų darbininkų iš Kauno geto, kurie taisė kelią. Vienas žydas pribėgo prie jos, maldaudamas išgelbėti jo vaiką. Bronė sutriko ir pasakė, kad jai pirma reikia pasikalbėti su vyru. Buvo sutarta, kad jeigu vyras nuspręs teigiamai, kitą vakarą jie ateis prie geto tvoros.

    Bronės vyras, Adomas, nedvejodamas sutiko gelbėti vaiką, ir kitą vakarą jie abu atėjo į sutartą vietą. Pora laukė pusantros valandos, bet niekas taip ir nepasirodė. Jie jau buvo nusprendę eiti namo, kai tvora pasikėlė ir po ja kažkas pakišo suvyniotą į skudurus miegantį vaiką. Stengdamiesi neatkreipti į save nacių sargybinių dėmesio, sutuoktiniai pasiėmė vaiką ir nuėjo.
    Kelias savaites Bronė ir Adomas bandė nuslėpti savo paslaptį nuo kaimynų, nes jiems sužinojus, visiems grėstų mirtis. Po to jie nusprendė aplankyti Bronės tetą, gyvenančią kaime: galbūt Tikva, kuri tapo Teklyte, galėtų pasilikti ten, kol padėtis aprims.

        Bronė sugebėjo įtikinti savo tetą, kad prieš 1,5 metų ji pagimdė ne vieną kūdikį, o du. Bronė paaiškino, kad auginti dvynukes jai per sunku, ypač kariniame Kaune, ir jos teta sutiko pagloboti vieną ar net visus vaikus. Teklytė pasiliko jos sodyboje. Ji ten buvo ne vienintelė viešnia: sodyboje buvo įsikūręs vokiečių kariuomenės štabas, tačiau vokietis generolas net negalėjo įtarti, kad gyvena po vienu stogu su žydų vaiku.
    Teklytė ten išbuvo du mėnesius. Bronė ir Adomas per tą laiką nesėdėjo sudėję rankas: jie išnuomojo savo butą, atleido tarnaitę ir susirado naują butą netoliese. Netrukus po persikraustymo jie parsivežė Teklytę, ir visi kaimynai buvo tikri, kad tai penkių asmenų šeima. Iki to laiko Teklytė jau buvo išmokusi kalbėti lietuviškai, ji visiškai pritapo šioje šeimoje.
    Tikvos tėvai žuvo kartu su kitais žydais 1944 metais, likviduojant Kauno getą.
    Po karo Bronė ir Adomas Gecevičiai jautė pareigą surasti Tikvos giminaičius. Jie siuntinėjo laiškus į įvairias organizacijas, taip pat į Kauno miesto valdžios institucijas.
    Tuo pačiu metu Tikvos teta Necham Zol (Nechama Zolytė), bėgdama nuo nacių, atsidūrė Kurdistane, prie Irano sienos. Ji jau buvo beprarandanti viltį surasti gyvus išlikusius gimines. Nechama irgi kreipėsi į Kauno miesto tarybą ir jos laiškas buvo perduotas Bronei Gecevičienei. 
    Adomo ir Bronės Gecevičių šeimoje Tikva Chlimovič – Teklytė gyveno iki 1946 m. pavasario, kol ją atsiėmė jos motinos sesuo Nechama Zol (Nechama Zolytė). Apie 1947 metus jos išvyko į Palestiną. Ten Nechama ištekėjo už atvykusio iš Lenkijos Tauman. Taumanų šeimoje 1948 metais gimė sūnus Yair.
    Apie 1952–1953 m. jaunoje Izraelio valstybėje gyvenimas nebuvo lengvas. Tuomet Nechama Tauman nusprendė atiduoti Tikvą giminėms į JAV. Suradusi bevaikę antros eilės pusbrolio (iš Tikvos tėvo pusės) šeimą, sutarė, kad jie įvaikins ir suteiks pilną globą Tikvai. Likus kelioms dienoms iki išvykimo Tikvai buvo pasakyta apie jos tėvų žūtį Kauno gete, o Nechama prisipažino nesanti jos mama. Taip mergaitė patyrė dar vieną likimo smūgį. Visa laimė, kad naujieji tėvai nepaprastai rūpinosi mergaite, išleido į mokslus. Tikva Jeral tapo sociologijos mokslų magistre.
    1990 metais Tikvą Jeral aplankė jos gelbėtoja Bronė Gecevičienė. 

Apdovanoti Jakobo ir Julijos Rosijanskių bei jų dukros Zofijos gelbėtojai :

DANIELIUS JURKUS ir MARIJA JURKIENĖ

    Jakobas ir Julija Rosijanskiai su savo dukra Zofija pabėgo iš Vilniaus geto prieš pat jo likvidavimą. Pradžioje jie bandė slapstytis pas įvairius savo pažįstamus, kol likimas nesuvedė jų su visai prieš karą nepažįstamais žmonėmis – Danieliumi ir Marija Jurkais.
   Danielius ir Marija tuo metu gyveno Vilniuje, Žvėryno rajone. Jie nepabijojo priglausti persekiojamųjų žmonių, nors ir rizikavo, kad juos gali pastebėti kaimynai. 
  Vilniaus lenkų antifašistinio pogrindžio nariams padedant, visi Rosijanskių šeimos nariai gavo dokumentus su lenkiškomis pavardėmis. 1944-ųjų pavasarį Rosijanskių dukra Zofija buvo perkelta pas Mariją Deimart, kuri ja rūpinosi kaip savo vaiku. Tuo tarpu Zofijos tėvai Jakobas ir Julija pasiliko pas Jurkus iki išlaisvinimo.
   Iš karto po karo Rosijanskių šeima emigravo, palikusi Marijai ir Danieliui Jurkams savo liudijimą ir gilų padėkos laišką apie pasiaukojamą Danieliaus ir Marijos pagalbą be jų gyvybės išgelbėjimą.
   Praėjus daugeliui metų, Zofijai Rosijanski-Lurje pavyko surasti Marijos ir Danieliaus Jurkų sūnų Algirdą, o dabar, Kaune gyvenantis Pasaulio Tautų Teisuolio Danieliaus Jurkaus anūkas ir jo bendravardis Danielius pratęsė susirašinėjimą su Zofija Rosijanski-Lurje, gyvenančia Keiptaune

Apdovanoti Deboros Kalvariskytės-Biron, Jutos Rudaickajos ir Editos Rudaickajos, Davido ir Taubės Švabų gelbėtojai:
 

    Kadangi vienoje vietoje ilgam pasilikti buvo pavojinga, šios šeimos nariams, ieškant naujų slapstymosi vietų ir dokumentų, visą laiką padėjo legendinis žydų gelbėtojas Bronius Gotautas.
    Anios Rudaickajos dukteris Jutą ir Editą priglaudė muzikos mokytojas Juozas Karaška ir jo žmona Elena, kurie gyveno Kaune, Šančiuose. Kiek vėliau pas Karaškas apsigyveno ir Fenios Švabaitės tėvai.
    Juozas Karaška įrengė slėptuvę namo rūsyje. Darbas, ją įrengiant, buvo labai pavojingas, reikėjo saugotis kaimynų, Juozas dirbo tik naktimis. Šioje slėptuvėje sulaukė išlaisvinimo –  Fenios Švabaitės tėvai Dovydas ir Tauba Švabai, Švabų anūkės Juta ir Edita Rudaickajos, Frida Byron su dukra Debora ir Fridos draugas, po karo tapęs jos vyru, Hermanas Lurje.
    Deja, dr. Fenios Švabaitė seserys Ania ir Cilė neišvengė tragiškos lemties. Anią suėmė kartu su ją gelbėjusia Serafiniene. Anią nužudė, Serafinienė kurį laiką buvo kalėjime, bet vėliau jai pavyko išsigelbėti.
    Kitai dr. Fenios Švabaitės seseriai Cilei bandė padėti Irena Gaižauskienė. Paėmusi visas savo brangenybes, tikėdamasi papirkti sargybinį, ji nuėjo prie geto tvoros, tačiau Cilę ir Ireną nušovė, vos perėjusias gatvę.
    Dr. Fenia Švabaitė ir jos šeimos nariai ilgą laiką po karo bendravo su Juozu ir Elena Karaškomis.
    Išgelbėtos Fridos Byron-Lurje šeima emigravo į JAV, Edita ir Juta Rudaickajos gyvena Izraelyje. Juozo ir Elenos Karaškų dukra Gražina 1994 metais lankėsi JAV, kur susitiko su Frida Byron ir jos dukra Debora.

Apdovanoti Anatolijaus ir Rajos Rozenbliumų ir jų sūnaus Moisiejaus bei Rajos Rozenbliumienės tėvų Faivušo ir Chanos Kenigsbergų gelbėtojai:

MONIKA IR BRONISLOVAS LUKOŠEVIČIAI VINCAS IR HELENA VOBOLEVIČIAI

    1941-ųjų rugpjūtį jaunas, talentingas, jau savo darbais spėjęs pagarsėti inžinierius, Anatolijus Rozenbliumas, jo žmona Raja, 1940 metais gimęs judviejų sūnus Moisiejus ir Rajos Rozenbliumienės tėvai Faivušas Kenigsbergas ir Chana Kenigsbergienė buvo priversti kartu su kitais Kauno žydais persikelti gyventi į getą.
    1941 m. spalio 28  dieną Didžiosios akcijos metu, Rozenbliumų šeimai tik per stebuklą pavyko išvengti tūkstančių tą dieną Kauno IX forte nužudytųjų likimo. Geto žydų policijos viršininkas Michailas Kopelmanas įtikino vokiečius, kad Anatolijus Rozenbliumas gali būti naudingas kaip specialistas, ir visa Rozenbliumų šeima buvo perkelta iš „blogosios pusės“ t.y. iš atrinktųjų sunaikinimui IX-jame forte žmonių kolonos – į „gerąją”, kol kas paliktųjų gyventi, pusę.

   
Vinco ir Helenos Vobolevičių apdovanojimus priėmė sūnus Jonušas Vobolevičius Monikos ir Bronislovo Lukoševičių apdovanojimus pirėmė žentas Henrikas Klementavičius ir anūkai Artūras Klementavičius ir Andžej Pileckij

Apdovanoti Arono Milnerio ir jo dėdės Kagano gelbėtojai

ANTANAS RAČIŪNAS
ONA RAČIŪNIENĖ
ANTANAS RAČIŪNAS (sūnus)
PETRAS RAČIŪNAS
VINCENTAS RAČIŪNAS

    Pranas Zaksas su savo seserimis Ona ir Marijona karo metais gyveno Raseinių rajone, Gūrų kaime, netoli Raseinių. Jų tėvai jau seniai buvo mirę, ūkyje šeimininkavo brolis Pranas ir abi seserys – Ona ir Marijona. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį šie žmonės ir Prano pusbrolio Vincento Račiūno artimieji slėpė ir išmaitino Samsono Milnerio šeimos narius. Zaksai buvo pažįstami su Milnerio šeima dar prieš karą. Samsonas Milneris turėjo malūną, jo namai buvo už kilometro nuo Zaksų vienkiemio. Karui prasidėjus, pas Zaksus atėjo prašytis pagalbos Samsonas Milneris su abejais sūnumis – jaunesniuoju Bereliu ir vyresniuoju Aronu, kartu su jais buvo ir Milnerio žmonos brolis Kaganas. Vyrenysis Milnerio sūnus Aronas ir žmonos brolis Kaganas nuėjo pas kaimynystėje gyvenusį Zaksų pusbrolį Vincentą Račiūną, o Samsonas Milneris su jaunesniuoju sūnumi Bereliu pasiliko pas Zaksus. Vincento Račiūno sodyboje buvo įrengtos net trys slėptuvės: malkinėje, vištidėje ir troboje. Frontui priartėjus prie Raseinių, besislapstantiems teko ieškotis saugesnės vietos. Visi žydai, kuriuos pasiaukojamai gelbėjo Raseinių rajono valstiečiai - Pranas Zaksas, Ona ir Marijona Zaksaitės bei Antanas Račiūnas, Ona Račiūnienė ir jų vaikai Antanas, Petras ir Vincentas išgyveno. Po karo Milnerių šeima pradžioje gyveno Kaune, vėliau emigravo į Izraelį. Prieš keletą metų visus savo gelbėtojus aplankė šiuo metu Izraelyje gyvenantis Aronas Milneris.

Apdovanota Dalios Hofmekler-Ginzburg gelbėtoja:

MARIJA RUDZIANSKIENĖ

     Kauno gete, Linkuvos gatvėje Nr. 56, kartu su savo giminaičių Segalsonų ir dar keliomis šeimomis apsigyveno ir garsus Kauno muzikantas, smuikininkas Miсhailas Hofmekleris su žmona Perale ir dukra Dalia. Kai gete pasklido kalbos apie artėjančią Vaikų akciją, Peralė Hofmekler susitarė su Marijona Rudzianskiene, kurią pažinojo prieš karą kaip savo giminaičių Segalsonų namų darbininkę, jog visų mylima Mania (Marijona Rudzianskienė) imsis gelbėti jos dukrą Dalią. Sutartą dieną mažąją Dalią uždarė į nedidelį virtuvinį bufetėlį ir vežimu, padedant vokiečių kareiviui vardu Bretter, (buvo žinoma, kad šis vokiečių kareivis, saugojantis geto vartus, padeda žydams, neatsisakė jis padėti ir šį kartą) išvežė Dalią iš geto, kur jos laukė Marijona Rudzianskienė. Marijona nuvežė mergaitę pas savo gimines, neturtingų valstiečių porą, gyvenusią netoli Jonavos. Buvo pasakyta, kad Dalia yra Marijonos Rudzianskienės duktė. Vietinis kunigas mergaitę pakrikštijo Jadvygos vardu. Senoji pora prižiūrėjo Dalią, mokino maldų, tačiau laimingiausios dienos mergaitei buvo, kai ją lankydavo karštai mylima Mania (Marijona Rudzianskienė), neužmiršdama lauktuvių, saldumynų savo globotinei. Išvadavus Kauną, Marijona Rudzianskienė apgyvendino Dalią Kauno žydų vaikų namuose, kur ją surado jos motina Peralė. Iki pat išvykimo į Izraelį Peralė Hofmekler ir Dalia artimai bendravo su Marijona Rudzianskiene, vėliau, gyvendamos Izraelyje, jos rašė laiškus, tačiau Marijonai Rudzianskienei pakeitus gyvenamąją vietą, jos pėdsakai buvo pamesti ir tik po ilgų paieškų, televizijos laidai Menora paskelbus paiešką, pavyko surasti išgelbėtosios Dalios Hofmekler taip mylimos ir niekad neužmirštos Manios –  Marijonos Rudzianskienės gimines.

Apdovanoti Josifo Fainšteino, Giršo Fainšteino, Fridos Fridmanaitės-Karpulienės gelbėtojai:

KAZIMIERA MOZURKIENĖ
BENEDIKTAS SINDIKAITIS
STASĖ MINELGIENĖ 
 

    Freda Karpul (mergautinė pavardė Fridman) išaugo Skaudvilėje didelėje šeimoje, kurios dauguma narių žuvo Skaudvilėje 1941 m. rugsėjo 18 d. akcijos metu.  Liko tik Freda ir jos sesuo Liba, jos išėjo į Kauno getą. Iš ten Liba buvo nuvaryta į Estiją ir ten žuvo, o Freda gete išbuvo viena iki 1944 m. pavasario. 1944-ųjų pavasarį Freda, ieškodama žydų partizanų, atėjo į Stakius. Kurį laiką Freda gyveno Benedikto Sindikaičio namuose, ji pažinojo jo dukterį Stasę Sindikaitytę dar prieš karą.

    Anot Fredos, Sindikaičiai padėjo žydams nuo pat okupacijos pradžios. Bėgdama iš geto, Freda buvo sužeista, ir Benediktas jai padėjo. Benediktas Sindikaitis savo namuose slėpė tris žydus. Jis slapstė juos rūsyje, kurį iškasė po savo namu. Stasė Sindikaitytė (Minelgienė) prisimena, kad jos tėvas įrengė žydams slaptavietę, močiutė Kazimiera Mozurkienė gamino besislapstantiems valgyti, o pati Stasė nešiojo jiems maistą.
    Sindikaičiai padėjo Fredai susisiekti su partizanų grupe, vadovaujama brolių Fainšteinų.
    Naciai, ieškodami žydų Sindikaičių namuose, sumušė Benediktą, palikdami randus jo veide, bet jis nieko neišdavė. Naciai Benediktą areštavo, jam pavyko pabėgti, tačiau netrukus jis buvo suimtas ir 1944 m. rugsėjį nužudytas. Jo duktė Stasė Sindikaitytė (Minelgienė) šiandien gyvena Kaune ir palaiko ryšius su Freda Karpul.  

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
    Apdovanotuosius pasveikino Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.
    Kalbėjo į Teisuolių apdovanojimo ceremoniją iš JAV atvykusi išgelbėtoji Tikva Jeral ir jos gelbėtojų Adomo ir Bronislavos Gecevičių dukra Ligija Erna Tautkuvienė ir  Dr. Benjamin E. Lesin.
 

Renginio organizatoriai:

IZRAELIO AMBASADA  
KAUNO MIESTO  SAVIVALDYBĖ
LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖ,
KAUNO ŽYDŲ BENDRUOMENĖ,
VALSTYBINIS VILNIAUS GAONO ŽYDŲ MUZIEJUS