JULIJA BERNOTAITĖ (1914–1983)

Julija Bernotaitė. 1943 m.

    Jau pačioje vokiečių okupacijos pradžioje išleidžiami žydus diskriminuojantys potvarkiai.
   1941 m. liepos 12 dieną paskelbta, kad visi Kauno miesto žydai privalo persikelti į getą, steigiamą Kauno miesto priemiestyje Vilijampolėje. Tarp daugelio kitų žydų, gete atsidūrė Majos ir Dovydo Pagirskių šeima, jų dukterys Ilana ir Dalia bei mergaičių senelė, Majos Pagirskienės motina, Kamberienė.
   Pirmas iš šios šeimos žuvo Dovydas Pagirskis, pasidavęs valdžios provokacijai, paskelbusiai, jog renkami specialistai darbui archyvuose. Daugelis patikėjo šiuo kvietimu – advokatai, inžinieriai, mokytojai, žurnalistai – 534 žmonės, tarp jų ir Dovydas Pagirskis. 1941-ųjų rugpjūčio 18-tą jie visi buvo išvežti iš geto ir niekada nebegrįžo. Šios žudynės įėjo į Kauno geto istoriją kaip Inteligentų akcija. 
    Akcijos gete vis tęsėsi, ir Maja Pagirskienė pradėjo ieškoti būdų, kaip išgelbėti savo dukteris. 
    Geto seniūnų tarybos narys Hiršas Levinas susirado mieste Juliją Bernotaitę, prieš karą dirbusią  pas Kamberienę. Julija sutiko išvežti mergaites iš geto. Ji siūlėsi išgelbėti ir mergaičių motiną, Mają Pagirskienę, tačiau toji nenorėjo palikti gete savo motinos vienos.
    Ilaną, užmigdytą migdomaisiais, bulvių maiše perkėlė į „laisvąją“ pusę. Julija Bernotaitė ją nuvežė į kaimą Radviliškio rajone ir visiems pristatė kaip savo dukterį. Savo tikrąją dukterį Reginą Julija atidavė auginti, ją įdukrinusiai Strumilų šeimai. Reginos pavardė taip ir pasiliko iki šių dienų – Strumilaitė.
    Julija šviesiai nudažė Ilanos plaukus ir antakius. Kaime niekas nė neįtarė, kad mergaitė yra žydaitė. Jos sesutė Dalia buvo atiduota į vaikų namus Gelgaudiškiuose. Iš ten ją pasiėmė bevaikiai valstiečiai lietuviai ir augino kaip savo dukrą.
    Mergaičių motina Maja Pagirskienė ir močiutė Kamberienė žuvo likviduojant Kauno getą.
    Po karo Ilanos ir Dalios tetos, mergaičių tėvo Dovydo seserys Bliuma ir Taiba įsidukrino mergaites. Visų pirma Jakovas ir  Bliuma Epšteinai įsidukrino Ilaną, o jos sesutę Dalią, po ilgų įkalbinėjimų (pagyvenusi valstiečių pora nenorėjo su ja skirtis), pasiėmė vyresnioji tėvo sesuo Tauba Judelevičienė su vyru. Jie tik ką su dviem savo sūnumis buvo sugrįžę iš evakuacijos. Dalia baigė Kauno Politechnikos institutą, dirbo Vilniuje plastmasių gamykloje. Ji emigravo į Izraelį 1974 metais. Dalia Pagirskaitė (vėliau Kutasova) mirė Tel Avive 2004 metais.
   Po karo kurį laiką visos šeimos gyveno viename bute Kaune, vėliau jų keliai išsiskyrė. Ilgus metus Julija Bernotaitė dirbo medicinos sesele Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Vilniuje. Ji 1983 metais ji tragiškai žuvo autoavarijoje.
   Mergaitė, kurią išgelbėjo Julija Bernotaitė – Ilana Pagirskaitė (vėliau Rozentalienė baigė Medicinos institutą, iki šių dienų ji tebedirba gydytoja, gyvena Vilniuje.

FELIKSAS BUŠAUSKAS (1870–1947)
TEKLĖ BUŠAUSKIENĖ (1888–1964)
KAZĖ BUŽAVIENĖ (Bušauskaitė )(1928–2007)
FELIKSAS BUŠAUSKAS gim.1918 m.
ALBINA DAKINEVIČIENĖ (Bušauskaitė)  gim. 1923 m.

 
   Feliksas ir Teklė Bušauskai prieš karą gyveno Aukštadvario valsčiuje Guronių kaime. Šeimoje buvo aštuoni vaikai, iš kurių vyriausias –  sūnus Feliksas. Bušauskai gerai pažinojo žydų Kalamickų šeimą, ūkininkavusią už 3-4 kilometrų nuo Guronių esančiame Sepijoniškių kaime. Prasidėjus karui, Bušauskai savo sodyboje slėpė 8 žydus: Iciką Kalamicką, jo žmoną Idą Kalamickienę, jų sūnus Jankelį ir Dovydą, Idos Kalamickienės dvi seseris – Šeiną ir Rają su mažamečiu sūnumi Emanueliu. Priklausomai nuo aplinkybių, žydai slėpdavosi gyvenamojo namo rūsyje ar palėpėje, pirtyje, daržinėje ant šieno. Iškilus kratos pavojui, Feliksas Bušauskas pakinkė arklį ir, bijodamas ilgai delsti, dienos metu išvežė besislapstančius pas Klėriškių kaimo gyventojus Dimšą, vėliau pas Paškauskus, kur jie sulaukė karo pabaigos.
    2005-jų vasarą savo gelbėtojus, Felikso ir Teklės Bušauskų vaikus – Kazę Bužavienę (Bušauskaitę), Feliksą Bušauską, Vladą Bušauską, Albiną Dakinevičienę (Bušauskaitę) aplankė išgelbėtas vaikas – Idos Kalamickienės sesers Rajos Schiff Shlom Berkman sūnus Emmanuel Shlom. Kartu su savo gelbėtojais, jis aplankė tas vietas, kur, padedant Bušauskams, slapstėsi karo metais.
   Feliksas ir Teklė Bušauskai ir jų vaikai – Kazė, Albina ir Feliksas 2007 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

OLGA KAZANSKIENĖ, (1907–1997)
EDUARDAS KAZANSKIS (1901–1967)
EDITA GARGASIENĖ gim. 1925 m.

  Vokiečių okupacijos metais Kazanskių šeima – vyras Eduardas Kazanskis, buvęs Lietuvos armijos karininkas, jo žmona Olga ir penki jų vaikai –  gyveno Vilniuje, Krivių gatvėje. Vyresniosios dukterys šeimoje buvo Edita (dabar Gargasienė) ir Elena (dabar Burkauskienė), po to sekė Nijolė, Jūratė ir pats mažiausias – sūnus Laimutis, gimęs 1941 metais. Vilniaus geto likvidavimo dieną, 1943 m. rugsėjo 23 d., į jų duris pasibeldė plonai apsirengusi, kiaurai peršlapusi mergina – Chana Chaiker (dabar Ana Frankfurt), ji prašė pagalbos. Pirma Chana paprašė paslėpti savo dviejų metų sūnėną, jos brolio sūnelį. Kazanskiai sutiko pasiimti vaiką, bet, deja, tą pačią dieną getas buvo apsuptas, prasidėjo jo likvidavimas, ir Chana į getą jau nebegalėjo patekti. Maža to, jos pačios padėtis buvo beviltiška. Nuo tos dienos visi suaugę Kazanskių šeimos nariai pradėjo ja rūpintis.  Tai buvo laikas, kai mieste nuolat vyko areštai, todėl priimti tokį sprendimą buvo anaiptol nelengva. Iki tol Chana, ieškodama pagalbos, kreipėsi į daugelį savo prieškarinių pažįstamų, tie jos gailėjo, tačiau niekas nenorėjo rizikuoti savo ir savo šeimų narių gyvybe. Kazanskių šeimoje žmogiškumas nugalėjo baimę. Chana jie rūpinosi kaip savo vaiku, ji tapo šeimos nare. Vėliau konspiracijos sumetimais Chaną pradėjo vadinti Ana, ir padedant Lietuvos rašytojui Kaziui Borutai, kuris tuo metu buvo Eduardo Kazanskio sesers vyru, gavo jai dokumentus Anos Černyšovos vardu. Kai artimas Kazanskių giminaitis pasiūlė nuvežti Chaną į kaimą ir paslėpti ją ten, šeima nenorėjo su ja išsiskirti, jie liko gyventi kartu iki pat išvadavimo. 
   Visi Chanos Chaiker artimieji žuvo vokiečių okupacijos metu. Chana gyveno Kazanskių šeimoje, kol jai atsirado galimybė emigruoti per Lenkiją į Vakarus.  Ji niekada nepamiršo Olgos Kazanskeinės, jos vyro Eduardo ir vaikų, susirašinėjo su jais ir buvo atvažiavusi aplankyti. Dabar Ana Frankfurt (Chana Chaiker)  gyvena JAV

ELENA UMBRASIENĖ (1897–1982)

Elena Umbrasienė. 1975 m.

   Kaunietis Klemensas Kaušinis visą okupacijos laikotarpį rūpinosi  inžinieriaus  Isako Judelevičiaus šeimos gelbėjimu ir į gelbėjimo grandinę įtraukė savo seseris ir draugus, gyvenusius įvairiose Lietuvos vietose. Iš pradžių jis pats priėmė pas save Isako Judelevičiaus žmoną – Rają Judelevičienę. Kadangi Kaune slėpti Rają buvo labai pavojinga, Klemensas Kaušinis susitarė su savo seserimi Elena Umbrasiene, kuri gyveno Molėtų rajone,  Keršeniškių kaime. Į šį kaimą, kartu su dviem savo sūnumis, Klemensas nuvežė Rają Judelevičienę, ją pristatydamas kaip savo vaikų auklę. Iš ten 1942-ųjų rudenį, kartu su vaikais jis pervežė Rają pas kitą savo seserį, Оną Navikienę į Utenos rajoną, Ažuožerių kaimą. Ir Elena Umbrasienė, ir jos sesuo Оna Navikienė žinojo, kad Raja Judelevičienė žydė, kad jos ir jų pačių gyvybei gresia mirtinas pavojus, tačiau tęsė savo pavojingą veiklą.  Kai staiga prireikė surasti naują slėptuvę Rajos vyrui – Isakui Judelevičiui, Klemensas Kaušinis vėl kreipėsi į savo seserį Eleną Umbrasienę. Šį kartą į Keršeniškių kaimą – ten, kur anksčiau slėpėsi Raja Judelevičienė, buvo atvežtas jos vyras Isakas. Šiame kaime, pas Eleną Umbrasienę jis gyveno nuo 1943 m. vasaros iki 1943 m. pabaigos.
   Nors ir buvo imtasi visų atsargumo priemonių, Isaką pastebėjo tarnaitė, šeimininkai išsigando, kad mergina prasitars, taigi, vėl reikėjo ieškoti naujos slėptuvės Isakui Judelevičiui. Galiausiai jį nuvežė pas Vitkauskus, gyvenusius Birutės (Juočių) saloje Siesarčio ežere. Dar daug išbandymų teko patirti Isakui Judelevičiui ir tik geraširdžių žmonių – Elenos Umbrasienės, jos sesers Onos ir brolio Klemenso Kaušinio dėka Raja ir Isakas Judelevičiai išliko gyvi.

RACHELĖ VITKAUSKIENĖ (1879–1964)
POVILAS VITKAUSKAS (1906–1991)
JUOZAS VITKAUSKAS  (1908–1991)

Juozas Vitkauskas. 1939 m.

   1943-ųjų pabaigoje didelius išmėginimus teko atlaikyti Molėtų rajono valstiečiams Vitkauskams. Vienkiemio šeimininkė Rachelė Vitkauskienė kartu su suaugusiais savo sūnumis Juozu ir Povilu gyveno vienkiemyje, Siesarčio ežero Birutės (Juočių) saloje. 1943-ųjų metų pabaigoje, Klemensas Kaušinis, kuris per visą karą padėjo surasti slapstymosi vietas savo pažįstamam  kauniečiui  inžinieriui  Isakui Judelevičiui, pervežė Isaką iš savo sesers Elenos Umbrasienės sodybos Keršeniškių kaime pas Vitkauskus. Naujoje vietoje slapstymasis buvo sėkmingas iki 1944-ųjų birželio vidurio. Deja, kažkam iš kaimynų įskundus, kad saloje pastebėtas pašalinis žmogus, salą užgriuvo policininkai, vadovaujami vokiečių karininko. Krata baigėsi tuo, kad broliai Juozas ir Povilas Vitkauskai buvo žiauriai sumušti ir įkalinti Utenos kalėjime, o Isakas Judelevičius uždarytas Molėtų daboklėje, vėliau Panevėžio kalėjime. Artėjant frontui, broliams Povilui ir Juozui Vitkauskams pavyko iš kalėjimo pabėgti. Po patirtų žiaurių sumušimų abu broliai ilgą laiką sunkiai sirgo. Isako Judelevičiaus kelias per kalėjimus ir lagerius baigėsi išvadavimu Vokietijoje, iš ten jis emigravo į Izraelį. Pasilikusioms gyventi Lietuvoje Isako žmonai Rajai ir dukrai Gitai buvo leista emigruoti į Izraelį tik 1970 m. Praėjus daugeliui metų po karo, Judelevičių šeima susijungė.

JONAS VAITKUS (1910–1970)
ONA VILEIKIENĖ  ( Zaksaitė) gim. 1925
MARIJONA ZAKSAITĖ  gim. 1927 m.
PRANAS ZAKSAS gim. 1921 m.

    Pranas Zaksas (gim. 1921 m.) su savo seserimis Ona (gim. 1925 m.) ir Marijona (gim. 1927 m.) karo metais gyveno Raseinių rajone, Gūrų kaime, netoli Raseinių. Jų tėvai jau seniai buvo mirę, ūkyje šeimininkavo Pranas Zaksas, seserys – Ona ir Marijona Zaksaitės ir jų brolis pagal motiną – Jonas Vaitkus. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį šie žmonės slėpė ir išmaitino Samsoną Milnerį ir jo jaunesnįjį sūnų Berelį. Zaksai buvo pažįstami su Milnerio šeima dar prieš karą. Samsonas Milneris turėjo malūną, jo namai buvo už kilometro nuo Zaksų vienkiemio. Karui prasidėjus, pas Zaksus atėjo prašytis pagalbos Samsonas Milneris su abejais sūnumis – jaunesniuoju Bereliu ir vyresniuoju Aronu, kartu su jais buvo ir Milnerio žmonos brolis Kaganas. Vyrenysis Milnerio sūnus Aronas ir žmonos brolis Kaganas nuėjo pas kaimynystėje gyvenusį Zaksų pusbrolį Vincentą Račiūną, o Samsonas Milneris su jaunesniuoju sūnumi Bereliu pasiliko pas Zaksus. Jie išsikasė duobę po lova, antrąją slėptuvę įsirengė daržinėje po šienu. Net trys slėptuvės buvo įrengtos ir Vincento Račiūno sodyboje. Frontui priartėjus prie Raseinių, besislapstantiems teko ieškotis saugesnės vietos. Visi žydai, kuriuos pasiaukojamai gelbėjo Raseinių rajono valstiečiai - Pranas Zaksas, Ona ir Marijona Zaksaitės, Jonas Vaitkus bei Vincentas Račiūnas išgyveno. Po karo Milnerių šeima pradžioje gyveno Kaune, vėliau emigravo į Izraelį.