Gerbiamieji Žydų bendruomenės nariai,
Jūsų ekscelencija Izraelio ambasadoriau, jūsų ekscelencijos ambasadoriai ir ponai ministrai,
gerbiami Seimo nariai,
ponai ir ponios,

šią dieną prieš 65 metus Aušvico nacių koncentracijos stovyklos kalinius Lenkijoje išlaisvino sovietų armija. Tos pačios armijos divizijos išgelbėjo likusiųjų koncentracijos kalinių gyvybes Štuthofe prie Gdansko (tada Dancigo) Lenkijoje, kur kalėjo mano motina. Suodinas rusų tankistas jai buvo tarsi angelas, išgelbėjęs gyvybę. Tuo tarpu jos brolį iš Dachau koncentracijos stovyklos išlaisvino amerikiečiai.

Ponios ir ponai,

dabar Lietuvoje mes oficialiai minime Holokaustą mažiausiai 3 kartus per metus. Viena diena minima balandžio mėnesį – tai Varšuvos geto sukilimo diena. Rudenį, minėdami Holokausto dieną Lietuvoje, beveik visą savaitę rengiame daugybę renginių.

Pastaruoju metu čia, Tolerancijos centre, holokausto minėjimo renginių atmosfera pasikeitė, tapo ne tokia oficiali ir iškilminga. Prisimindami vieną gerai žinomą žydų tautos bruožą, t. y. sugebėjimą priimti nelaimes ir kartais netgi ir žudikams naciams atsikirsti su ironija, sarkazmu ir satyra, kiek kitaip minime ir šią dieną. Dar karo metu žydai getuose, pavyzdžiui, Kauno gete, dainuodavo dainas, pašiepiančias savo engėjus. Tam tikros ironijos ir juodojo humoro apraiškos atsirado pasaulio literatūroje ir kine, pavyzdžiui, amerikiečių komiksų knygoje „Pelė“ ar filme „Gyvenimas yra gražus“. Satyrų apie Hitlerį yra ir šių dienų kinematografe.

Brangūs svečiai,

mes nusprendėme prisiminti klasika tapusį filmą, kurį sukūrė ir pagrindinį vaidmenį atliko Čarlis Čaplinas. Šiame filme  (tai pirmasis jo garsinis filmas) jis vaidina ir nacių diktatorių, ir žydą kirpėją.

Šioje satyroje paties svarbiausio, po Didžiojo diktatoriaus, žmogaus reiche pavardė yra Heringas [angliškai – silkė]. Hitlerio ministro pavardė yra Giberišas [angliškai – tauškalai]. Benito Musolini prototipo pavardė, jei gerai prisimenu, yra Benzino Napoloni. Reklaminiuose plakatuose 1940 metais buvo įvardytos dvi filmo kalbos: anglų ir „karikatūrinė vokiečių“.

Filmas buvo pastatytas Antrojo pasaulinio karo pradžioje ir su juo susijusios aplinkybės nebuvo drąsinančios.  Pradėjęs domėtis šiuo faktu sužinojau, kad tuometinėje Amerikoje Čaplinui buvo patariama nestatyti šio filmo. Pasak kai kurių šaltinių, politikai sakė jam, kad ši satyra sužlugdys jų europinę politiką. Verta prisiminti, kad ką tik pasirodęs filmas buvo uždraustas Jungtinėje Karalystėje dėl britų „nuolaidžiavimo po Miuncheno pakto“ politikos, ir pakliuvo į kino teatrus tik po to, kai naciai bombardavo Albiono krantus per aviacijos antskrydžius.

Filmas iš karto sulaukė didelio populiarumo. Žinoma, jis taip pat buvo uždraustas ir pačioje Vokietijoje, nors maršalo Žukovo kariai, kurie užėmė nacių kanceliariją, rado jį sąraše filmų, kuriuos asmeniškai buvo užsakęs pats fiureris. Filmas buvo rodomas aneksuotose šalyse. Yra išlikęs liudijimas, kad Belgrade vienas esesininkas iš žiūrovų salės, praėjus 45 minutėms nuo filmo pradžios, pradėjo šaudyti į ekraną. Deja, man nepasisekė nustatyti, ar filmas buvo rodomas okupuotoje Lietuvoje, bet esu beveik tikras, kad nebuvo.

Kas pastūmėjo Čapliną, tą komiką ir melodramos meistrą, sukurti tokį politinį filmą? Amžininkai pasakoja, kad, naciams atėjus į valdžią, Čaplinas Holivude žiūrėdavo daug kino kronikos. Jis nepakentė ultranacionalizmo. Nacių propagandinėje knygoje, išleistoje Vokietijoje, kurią Čaplinui draugas atsiuntė iš Berlyno,  jis buvo vadinamas „šlykščiu žydų klounu“. Taigi jam knietėjo suvesti sąskaitas su naciais.

Ar komedija buvo populiari? Labai. Vos pasirodžiusi ekranuose ji tapo labai galingu ginklu prieš Gebelso propagandinę mašiną. Kaip viename interviu yra pasakęs Milošas Formanas, čekų kilmės Amerikos kino režisierius, kuris gyveno nacių okupuotoje Prahoje, filmo niekada neužmiršt tie, kurie gyveno valdant žiauriesiems klounams. Čaplinas po karo yra pasakęs, kad jei būtų žinojęs tikruosius faktus apie holokaustą, jis būtų pastatęs visiškai kitokį filmą. Bet šis filmas yra įsimintinas kaip metafora. Jis tinka prie Marko Šagalo paveikslo „Baltasis nukryžiavimas“, kuris  buvo kuriamas maždaug tuo pačiu metu ir atspindi panašius įvykius Vokietijoje.

Kasdieniniame gyvenime Čaplinas taip pat darė viską, ką galėjo – prezentavo komiteto „Padėkite Rusijai“ veiksmus ir susitikinėjo su Antifašistinio komiteto Holivude nariais, tarp jų ir su Maskvos Žydų teatro  aktoriumi Solomonu Michoelsu bei Raudonosios armijos snaipere, nukovusia kelias dešimtis nacių karių. Vienas liudininkas rašė savo memuaruose, kad Čaplinas bučiavo jai rankas. Na, gal dėl to, kad per priėmimą buvo geriamas prancūziškas šampanas. O gal ir dėl to, kad naciai jau bombardavo jo gimtąjį Londoną.

Ponios ir ponai, dėkoju jums už dėmesį. Pasidžiaukite „Didžiuoju diktatoriumi“.