Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI
2008 09 19 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremonija

 

   Minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną Lietuvos Respublikos  Prezidentas Valdas Adamkus 2008 m. rugsėjo 15 d. dekretu Nr. 1K–1501 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo 55 asmenis, iš kurių 10 sulaukė šių dienų, o kiti, deja, apdovanojami jau po mirties

  Penktadienį, 2008-ųjų rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose įvyko Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiaus įteikimo ceremonija

 
Adamkus
 
sale
 

   Iš Lietuvos Respublikos Prezidento spaudos centro pranešimo:

 

"Šiandien prisimename tuos Teisuolius, kurie net ir didžiausios grėsmės akivaizdoje, nesibaimindami stojo į tiesos, žmogaus gyvybės ir orumo gynėjų gretas", – kreipėsi į susirinkusiuosius šalies vadovas.

LR Prezidentas Valdas Adamkus
 

Prezidentas apgailestavo, kad, bėgant metams, skaudžių įvykių atminimas blėsta, ir pabrėžė būtinybę ateities kartoms išsaugoti tą tragišką palikimą, kuris neleistų abejingai žvelgti į Holokaustą.

"Šiandien vėl regime kylančią neapykantą kitų tautų žmonėms ir atskiroms visuomenės grupėms. Tačiau tikiu, kad bendromis pastangomis įveiksime šias mus persekiojančias blogybes ir sugebėsime draugiškai sugyventi su savitas tradicijas ir kultūrą, unikalią tapatybę saugančiais ir puoselėjančiais bendrapiliečiais. Esu tikras, kad tokią viltį turėjote ir Jūs, ir Jūsų artimieji, tarnaudami žmogiškumui ir gelbėdami persekiojamus žydus, jų gyvybes ir orumą", – cituojamas V. Adamkus Prezidento spaudos tarnybos pranešime.

Valstybės vadovas išreiškė pagarbą ir nuoširdžią padėką žydų gelbėtojams.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms palinkėjo keistis pasitikėjimu, atvirumu ir didžiosiomis žmogiškumą kuriančiomis vertybėmis.

 

   Specialiai į šią ceremoniją iš Izraelio atvykęs, per Holokaustą Lietuvoje išsigelbėjęs Mošė Kuklianskis, papasakojo apie savo ir artimųjų – tėvo Sauliaus Kuklianskio, brolio Samuelio ir sesers Anos gelbėjimosi kelią, bei visų išsigelbėjusių vardu padėkojo savo gelbėtojams ir visiems apdovanotiesiems Teisuoliams

Mošė Kuklianskis
 

Jūsų Ekselencija, Gerbiamasis ponas Prezidente,

Gerbiamoji gelbėtoja Janina Ruoškiene ir gelbėtojų palikuonys,

Gerbiamasis Lietuvos žydų bendruomenės Pirmininke,

Gerbiamieji šios iškilmės rengėjai,

Gerbiamieji svečiai!

 

   Ilgai, ilgai laukėme progos, kad galėtume viešai padėkoti mūsų geradariams ir gelbėtojams nuo pražūties. Kad reikalas būtų aiškesnis, būtina, norint nenorint, paliesti netolimą praeitį

   Vos naciams 1941-aisiais metais įžengus į Lietuvą, ar net kiek prieš tai, prasidėjo beginklių ir nekaltų bendrapiliečių žydų persekiojimai, žudymai, o greit ir masinis naikinimas vien už tai, kad jų akių spalva kitoniška.

   Priešingai tam, vyko persekiojamų ar skriaudžiamų gynimas ir žūvančiųjų gelbėjimas.

   Pirmasis renginys – persekiojimai ir naikinimai pasižymėjo organizuotumu, šmeižtu, neapykantos ugdymu, viešumu, žiaurumu, barbariškumu ir masiškumu, kurių tikslas buvo sunaikinti visus iki paskutinio.

   Gi persekiojamų ir žūvančiųjų gelbėjimo ir renginiu pavadinti negalima. Gelbėtojai veikė pavieniui, gaivališkai, kiekvienas pagal savo sąžinės šaukimą, iš humaniškumo ir meilės artimui, iš troškimo padėti ir gelbėti. Jie veikė slaptai, dažnai net nuo giminių ar geriausių kaimynų. Pasmerktiesiems įrengdavo slėptuves, dalijosi duonos kąsniu, rizikavo savo ir savo artimųjų gerove, turtu, gyvybe. Jie veikė prieš srovę, jų, palyginti, buvo nedaug. Bet jie buvo ir, nežiūrint pavojų, veikė ir išgelbėjo žmones. Jiems buvo neapsakomai sunku ir jie verti aukščiausios garbės ir šlovės.

   Mūsų šeima jau pirmą karo dieną (mes tada gyvenome Alytuje) pateko į tą baisų mirties sūkurį ir tapo abiejų virš minėtų priešingų veiksnių objektu. Greitai netekome dar jaunos 44-ių metų motinos gydytojos, o mes likusieji keturi (tėvas chemikas-vaistininkas, aš, sesutė ir broliukas) būtume be jokios abejonės taip pat žuvę, jei pačiais kritiniais momentais nelauktai ir staiga nebūtų atsiradę ir mums padėję geri ir drąsūs žmonės. Jiems pas mus prigijo angelų-gelbėtojų pavadinimas.

   Vienas pirmųjų buvo Karolis Jarmala iš Aukštadvario, esančio netoli mūsų gimtojo Veisiejų miestelio, į kurį grįžome nuo gainiojimų Alytuje liepos mėnesio pradžioje. Netikėto, geraširdiško ir įtikinančio Karolio patarimo bei pasiūlymo dėka mes palikome gimtuosius namus ir pradėjome slėptis visų miestelio žydų perkėlimo išvakarėse į Katkiškę, kur visus po dviejų mėnesių sušaudė.

   Mes, nenorėdami įvelti Jarmalos į nelaimę, ėjome ieškoti laimės kiek toliau pietų link. Rudens pradžioje tapome benamiais valkatomis. Dieną tarp žmonių nesirodydavome, tenkindavomės minimaliausiomis gyvenimo ir pragyvenimo sąlygomis. Neradę Lietuvoje prieglobsčio ir prisiartinę prie  Nemuno – sienos su buvusia Lenkija, nutarėme persikelti į kitą, nacių priešų pusę, nesaugomu, kaip mums buvo pasakyta, tiltu.

    Tai jau buvo švintant. Būtume tikriausiai patekę į sargybos nagus (pasirodė, kad tiltas buvo saugomas), jei jaunas, sumanus, greitos orientacijos, drąsus ir kilnios širdies Bugiedos kaimo gyventojas Kazys Žukauskas nebūtų, kaip angelas, staiga atsiradęs ir padėjęs. Jis, pamatęs mus iš tolo, numanęs, kas mes ir koks mūsų tikslas, ir supratęs, kad mums gresia pražūtis, pasiryžo, rizikuodamas savo gerove ir gyvybe, mums padėti. Jis atbėgo, bėgte nuvedė mus prie valties ir, mikliai irkluodamas, perkėlė mus į kitą krantą, net nepasakęs savo pavardės.

   Anapus Nemuno mums, kaip angelas, padėjo Švientojanski kaimo gyventojas Konstantin Matiukevič, kurį po ilgos dienos, jau beveik prieblandoje, sutikome ir prakalbinome miške. Jis, sužinojęs, kas mes ir kokioje mes padėtyje, pakvietė mus į namus, pavalgydino vakariene, paklojo ir paguldė nakvynei kambaryje. Ryte pavalgydino pusryčiais ir patarė eiti į Gardiną, kur žydai dar gyveno laisvi savo vietose. Konstantin Matiukevič, grynai savo iniciatyva, organizavo mums palydą estafetės būdu takais per miškus iki Gardino (palydovai keitėsi po, maždaug, kiekvienų šešių kilometrų). Ir tai po to, kai, susipažinimo metu, pasakėme jam iš anksto, kad mes be pinigų ir neturime kuo atsilyginti...

   Gardine angelu pasirodė ponia Sidija-Liuba Švarc, tėvo kolega-vaistininkė, kilusi iš Veisiejų. Ji apie mėnesį rizikuodama laikė mus, pabėgėlius, savo bute, davė drabužių, patalines, valgydino ir, kas svarbiausia, aprūpino dokumentais. Pradėjome tvarkytis savarankiškai. Mūsų nusistebėjimui, vietiniai žydai dar gyveno pakenčiamose, o kai kurie ir patenkinamose ar net gerose gyvenimo sąlygose. Mūsų istorijai tiesiog netikėjo.

   Tačiau po trumpo laiko visus 30000 Gardino žydų suvarė į du getus ir, nepraėjus net metams, t.y. 1942-ųjų metų vasaros pabaigoje pradėjo naktimis gaudyti ir vežti į, atseit, darbo, iš tiesų – naikinimo stovyklas. Mes dieną dirbdavome priverstinius sunkius darbus, o naktį slapstėmės geto landynėse. Taip išsislapstėme iki 1943-ųjų metų vasario mėnesio vidurio, iki paskutinio 1000-ties likusių aukų išvežimo ir galutinio geto likvidavimo. Nutarėme išnaudoti vienintelę likusią beviltišką galimybę ir visiems sykiu bėgti iš geto per eilę stropiai saugomų spygliuotų vielų tvorų sunkiai praeinamoje gamtos vietovėje ir, jei tas pavyktų, ...grįžti atgal į gimtąsias vietas.

   Netikėtai ir neįtikėtinai, nematomam angelui stebuklingai padedant, mums pavyko iš geto ir Gardino pasprukti ir ateiti į Švientojanski kaimą  prie Nemuno kranto pas Matiukevič. Šį kartą mus per Nemuną tarp plūduriuojančių ledų perkėlė Konstantino Matiukevičiaus brolis.

   Net baisu spėlioti, kas būtų buvę, jei po kokios valandos beviltiško sunkaus ėjimo gimtąja-svetima žeme jau vėlokai vakare, nebūtume netikėtai sutikę angelo Vlado Daugevičiaus iš Svientijansko kaimo. Nuo tos akimirkos, jis ir visa jų šeima, motina Rozalija, vyresnysis brolis Jonas su žmona Zose, sesuo Janina ir brolis Pranas tapo mūsų angelais gelbėtojais. Jie mus apgyvendino jų iškastoje duobėje miške ir valgydino mus jų pagaminamu ir slapta, pakaitomis atnešamu maistu. Tas tęsėsi porą ilgų mėnesių iki Velykų, kol toje miško vietoje pradėjo dygti grybai. Mūsų gelbėtojai perkėlė mus laikinai buveinei po didžiule egle tankiame eglyne ant Baltosios Ančios upės skardžio. Bet čia mus greitai pastebėjo mūsų gelbėtojų Daugevičių jaunas kaimynas, sekantis mūsų angelas gelbėtojas, Jonas Lukaševičius.

   Jis apie mus papasakojo savo šeimai ir jie visi: motina Mikalina, sūnūs Antanas, Stasys ir Jonas, seserys Gabrinė ir Juzė, nieko nežinodami apie mūsų ryšius su Daugevičiais, nusprendė mums padėti pagal jų planą, pagristą vietinių žmonių pažinimu ir palankumu.

   Jie surado mums tinkamą vietą miške, padėjo įrengti duobę ir patarė gauti maistą, kaipo pašalpą, pas ūkininkus, einant basiems vieną naktį į savaitę ir vis keičiant kaimą ir ūkininką. Bulvėmis iš jų bulvių duobės jie pasiūlė naudotis nesivaržant. Nebuvo sykio, kad nerastume ten papildomai padėto geresnio kąsnio. Jiems į talką atėjo jų giminaičiai Bronislavas Radzvilavičius ir jo brolis Aleksandras.

   Nuo to laiko abi – Daugevičių ir Lukaševičių – angelų šeimos mus globojo, stengdamosi laikyti paslaptį net viena nuo kitos. Be jų globos ir be vietinių gyventojų paramos ir palankumo, įskaitant anuometinį Gerdašių kunigą, nebūtume ten išsilaikę pusantrų ilgiausių metų, nors medžių ošimas ir sakydavo man choru: „pasaulis platus ir gražus bet jo paviršiuje tau vietos nėra“! Dar ir dabar tie pasakiški miškai, esantieji Baltosios Ančios upės ir Nemuno kampe, ir tie keturi kaimai Bugieda, Sventijanskas, Mocevičiai ir Vainiūnai man primena žmoniškumo rezervatą. Vietiniai žmonės ten vadovavosi savo protu, įsitikinimais ir nelengvai pasiduodavo kitų poveikiui. Visi gelbėtojai be išimties tą darė humanitariniais, aukštos moralės ir žmogaus meilės sumetimais, be jokio atlyginimo, dalindamiesi mumis savo ir ne taip gausiais ir sočiais kąsniais.

   Nuo mano aprašytų baisių ir sudėtingų įvykių pradžios praėjo 67 metai. Man tada buvo 18 metų, bet aš beveik nieko neužmiršau. Nei to blogio, to vargo, tos nepagrįstos neapykantos, to mirties tykojimo ir kvapo kiekvieną akimirką per tuos ilgus trejus metus ir nei to gero, to siekimo padėti, to draugiškumo, tos dvasinės šilumos, kuri suteikdavo viltį bei jėgų, to šelpimo ir, pagaliau, išgelbėjimo.

   Su mūsų gelbėtojais, ir rėmėjais, kol jie dar buvo gyvi, palaikėme pastovų periodinį ryšį. Lankėme juos, naudojomės proga dar kartą padėkoti už gelbėjimą, džiaugėmės sykiu su jais, kai jie gėrėjosi mūsų vaikais ir anūkais, t.y. savo kilnių poelgių vaisiais. Dabar lankome vienintelę likusią gyvą gelbėtoją gerbiamą Janę Daugevičiūtę-Ruoškienę ir gelbėtojų ainius, gyvenančius tėviškės aplinkoje ar susirenkančius joje. Dėkojame jiems už tėvų nuopelnus, stengiamės papasakoti, kokie kilnūs, žmoniški ir drąsūs buvo jų tėvai. Atvykstame ištisomis šeimomis, norime, kad ir sekančios kartos bendrautų. Kiekvienas toks mūsų susitikimas virsta tiesiog švente.

   Turime daug gelbėtojų ir gelbėjimosi vietų nuotraukų. Kai kuriomis papuoštos mano buto sienos. Rašau prisiminimus dvejomis kalbomis. Anksčiau pasakodavau savo prisiminimus mokiniams mokykloje. Dabar mūsų anūkai mokyklos programos rėmuose rašo namų darbus apie šeimos šaknis ir senelių praeitą gyvenimą. Dažnai toks darbas virsta gražiai aplenkta ir iliustruota knyga. Anūkai ir vaikai žino mūsų istoriją, žino, kaip žuvo seneliai ir proseneliai, kaip gelbėjomės, kas ir kaip padėjo. Mūsų gelbėtojai su pagarba įrašyti, įrašomi ir dar bus įrašyti ateities darbuose.

   Apie mūsų gelbėtojus vengėme ilgą laiką afišuoti, t.y. plačiai skelbti. Skaitėme, kad tam nepribrendo sąlygos, kad tas gali net jiems pakenkti. Kiek pasikeitus aplinkybėms, nutarėme daugiau nebelaukti, kas galų gale, nors, deja, ir pavėluotai, apsivainikavo šia iškilminga ceremonija.

   Sveikinu apdovanotus gelbėtojus ir visas gelbėtojų šeimas su jų poelgių valstybiniu pripažinimu ir įvertinimu!

 

Dėkoju dar kartą visiems už gelbėjimą ir pagalbą!

Garbė ir šlovė gerai valiai!

 

Dėkui ponui Prezidentui už apdovanojimus mūsų kilniems

gelbėtojams ir už suteiktą man galimybę viešai jiems

padėkoti!

 

   Dėkui Prezidentūros darbuotojams, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų

muziejaus vadovybei bei darbuotojams ir asmeniškai Žydų gelbėjimo

ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai už įdėtą didelį ir

nuoširdų darbą, paruošiant šiuos apdovanojimus! 

 

   Iš Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus kalbos per apdovanojimo ceremoniją:

Simonas Alperavičius
Simonas Alperavicius

 

Kreipdamasis į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Pasaulio Tautų Teisuolius ir jų artimuosius, buvusius geto ir koncentracijos stovyklų kalinius, Lietuvos žydų bendruomenės narius ir visus susirinkusius į šią apdovanojimo ceremoniją, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius pabrėžė:

 

            Visas civilizuotas pasaulis aukštai vertina Teisuolių žygdarbį – pasiaukojamą, kilnų darbą persekiojamų žmonių labui. Garbingi Lietuvos valstybės apdovanojimai įteikiami Teisuoliams Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos išvakarėse, praėjus 65 metrams nuo tos tragiškos dienos, kai buvo galutinai likviduotas Vilniaus getas. Jeigu ne Jūsų, Teisuolių, kilnūs darbai aukų būtų buvę žymiai daugiau. 

            Popiežius Jonas Paulius II, praėjus penkiasdešimtmečiui nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos rašė, kad iš visų nežmoniškiausių priemonių kuriomis pasižymėjo šis karas nežmoniškiausia buvo viena, kuri visiems laikams liko žmonijos gėda – tai sumanytas žiaurus barbariškas nusikaltimas prieš žydų tautą. Pasaulis privalo neužmiršti Holokausto, tai neturi pasikartoti nei žydų, nei kitų tautų atžvilgiu.

                        Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius apgailestavo, kad ir šiais laikais Lietuvos žydų bendruomenė susiduria su antisemitizmo apraiškomis, kurios nedaro garbės mūsų šaliai ir priminė jog Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus ne kartą kalbėjo apie būtinumą duoti atkirtį antisemitizmui, sakydamas, jog išpuoliai prieš Lietuvos žydų bendruomenę yra provokacija prieš Lietuvą.

            Simonas Alperavičius pažymėjo šios ceremonijos unikalumą, per kurią apdovanoti net aštuoniolika vienos šeimos – Veisiejų vaistininko Sauliaus Kuklianskio ir trijų jo vaikų gelbėtojai ir išreiškė viltį, kad Teisuoliai išliks sektinu pavyzdžiu ateities kartoms.

            Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas padėkojo visiems šios ceremonijos rengėjams.

            Remdamiesi autentiškais išgelbėtų žmonių liudijimais ir gelbėtojų prisiminimais pristatome visus apdovanotuosius per šią Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremoniją:

 Gyvenimą dovanojusios širdys - apdovanojimo ceremonijos bukleto tekstas

Informacija atnaujinta: 11/7/2008
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel.  tel. 8 663 53322,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.