Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI
2009 09 21 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremonija

„Tikra drąsa – padėti savo artimui“, - apdovanodama žydų gelbėtojus teigė Prezidentė

Pirmadienis, rugsėjo 21 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 47 asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.
Sakydama sveikinimo kalbą, Prezidentė pabrėžė, kad, nors nuo minimų įvykių praėjo daugiau nei pusė amžiaus, jie tebėra tokie pat skaudūs ir sukrečiantys.  

prezidente

„Nepaprastai sunkus išbandymas, tekęs žydų tautai, liudija, kad kiekvienos tautos paniekinimas, persekiojimas ir naikinimas - neatleistinas nusikaltimas", - teigė šalies vadovė.
Pasak Prezidentės, piliečiai, šiandien apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, verti didžiausios pagarbos ir dėkingumo.
„Šie žmonės iškėlė žmogiškumą aukščiau ideologijos ir religinių įsitikinimų", - kalbėjo valstybės vadovė.
Nors didžioji dalis žydų gelbėtojų apdovanoti po mirties, Prezidentė pabrėžė, kad šviesus jų gerų darbų atminimas neišblės ir visada primins, kad tikra drąsa - padėti savo artimui.

Prezidento spaudos tarnyba

 

Lietuvos radijo programos Klasika 2009 10 01 laidos "Santara" ištrauka apie Žūvančiųjų Kryžiaus apdovanojimo ceremoniją Prezidentūroje.

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

DEKRETAS

DĖL APDOVANOJIMO ŽŪVANČIŲJŲ GELBĖJIMO KRYŽIUMI

2009 m. rugsėjo 11 d. Nr. 1K-110

Vilnius

1 straipsnis.

Minint Rugsėjo 23-iąją - Lietuvos žydų genocido atminimo dieną Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami asmenys, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido:

Vincenta Jadvyga BARANOVSKAJA (Vilnius);

Elena BERSĖNIENĖ (po mirties);

Bronė BUDREIKAITĖ (po mirties);

Genė BURNECKIENĖ (Telšiai);

Michailas BUTAS (po mirties);

Česlava GRAŽEVIČIENĖ (po mirties);

Bronė JANULAITIENĖ (po mirties);

Jonas JANULAITIS (po mirties);

Emilija JOCEVIČIENĖ (po mirties);

Bronius JOCEVIČIUS (po mirties);

Stefanija JUZIKIENĖ (Raseiniai);

Adolfina KERPAUSKIENĖ (po mirties);

Melania KOROLKOW (Lenkijos Respublika);

Ludwik KOSZCZYC (po mirties);

Monika KOSZCZYC (po mirties);

Pranciškus KURPAUSKAS (po mirties)

Marijona KURPAUSKIENĖ (po mirties);

Bronė Eugenija LILIENĖ (Šilutė);

Aleksandr MICKEVIČ (po mirties);

Zofija MICKEVIČ (po mirties);

Edvardas MORKŪNAS (po mirties);

Henrikas MORKŪNAS (po mirties);

Mečislovas MORKŪNAS (po mirties);

Vaclovas MORKŪNAS (po mirties);

Bronislava MORKŪNIENĖ (po mirties);

Vaclovas PAŠKAUSKAS (po mirties);

Ona PAŠKAUSKIENĖ (po mirties);

Jonas PETRAUSKAS (po mirties);

Marija PETRAUSKIENĖ (po mirties);

Teklia PŠČELOVSKA (Vilniaus r.);

Irena RAZIENĖ (Tauragė);

Jonas SADAUSKAS (po mirties);

Domicėlė SADAUSKIENĖ (po mirties);

Antanas SAMBORAS (po mirties);

Elžbieta Vanda SAMBORIENE (po mirties);

Viktorija SOKOLOVSKAJA (po mirties);

Konstantin SOKOLOVSKIJ (po mirties);

Juozapas STASIULIS (po mirties);

Jonas STAŠEVIČIUS (po mirties);

Elena STATKEVIČIŪTĖ (po mirties);

Janina ŠLIBURIENĖ (Raseiniai);

Stasys TARAPAVIČIUS (po mirties);

Polina TARASEVIČ (po mirties);

Sofija VASILJEVA (Vilniaus r.);

Motiejus VĖLUTIS (po mirties);

Emilija VITKEVIČIENĖ (po mirties);

Kazys VITKEVIČIUS (Plungė). 

2 straipsnis.

Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos

                                                   Kopija tikra
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

 

 

 

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“

Ar egzistuoja tinkama, pakankama padėka už išgelbėtą gyvybę? Daugelis esame čia tik todėl, kad šią brangią dovaną – dar vieną galimybę gyventi mums padovanojo kiti, – prisimindama savo gelbėtoją Bronę Budreikaitę sakė į šią ceremoniją iš JAV atvykusi, išgelbėtoji Rosian Bagrianskytė-Zerner: 

Ponia Prezidente, garbingieji svečiai, kurie atėjote paminėti šią dieną ir priminti jos svarbą. Dėkoju, kad šia ceremonija tęsiate gelbėtojų pagerbimą. Pagerbiate Teisuolius ir išaukštinate patį Teisuolio atliktą žygdarbį.

rosian 

Ar esama tinkamos ar pakankamos padėkos už išgelbėtą gyvybę? Daugelis esame čia tik todėl, kad mums šią brangią dovaną – dar vieną galimybę gyventi – padovanojo kiti, rizikuodami savąja gyvybe. Mūsų gelbėtojai gal ir buvo paprasti žmonės, bet jų atliktas žygdarbis juos išaukštino, nes jie nebuvo kartu su tais, kurie dalyvavo Holokauste ar jam pritarė, ir taip įrodė, kad gėris, drąsa, nesavanaudiškumas ir dvasios stiprybė yra gajūs ir gyvuoja.
Bronė Budreikaitė buvo viena iš tokių nepaprastų žmonių. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ji dirbo mano tėvelio Pauliaus Bagrianskio sekretore Ratnerio ir Bagrianskio bendrovėje Kaune. Ji buvo Vilniaus geto seniūno Jokūbo Genso brolienė. Ir nors iš mane gelbėjusių žmonių ją vėliausiai pripažino gelbėtoja, ji buvo pirmoji, mane slėpusi. Visą Antrąjį pasaulinį karą nešiojau jos pavardę. Irena Budreikaitė – taip mane vadino visą karo laikotarpį.
Buvau pirmoji iš mūsų šeimos, pabėgusi iš Kauno geto. Mano pabėgimą parengė mano tėveliai, rizikuodami savo gyvybe. Jie stebėjo prožektorių šviesas ir sargybinius, jų budėjimo laiką ir kasė tunelį po spygliuota viela. Tada jie dar kartą rizikavo savo gyvybe ir įstūmė mane į šį tunelį, kurio kitame gale už spygliuotos tvoros manęs laukė Bronė. Man buvo šešeri.
Baimindamasi, nenoriai ėjau kartu su Brone per tiltą. Mes nuėjome į jos butą, kuriame buvau ne trumpiau kaip vieną naktį. Vėliau man pasakojo, kad aš be perstojo verkiau, todėl ji nuvedė mane pas Nataliją Jegorovą ir Natalija Fugalevičiūtę, o ši – pas savo seserį Lydą Golubovienę į Kulautuvą. Visos šios gelbėtojos čia pripažintos teisuolės. Kulautuvoje mane pažinojo kaip nesantuokinę Bronės dukrą ir ji kartais atvažiuodavo manęs aplankyti, kad ši istorija atrodytų tikroviškesnė. Margaretė Holzman, kuri kartu su ja kelis kartus mane aplankė, pasakojo, kad Bronę aš vadindavau mama. Bronė ne tik labai rizikavo išgelbėdama mane Kaune, bet ir tam, kad mane išgelbėtų, prisiėmė anais laikais gėdingą vienišos motinos vaidmenį! Bronė padėjo ir mano motinai Gertai, kurią nugabeno pas mano tėvą, jau gyvenantį Jokūbo Genso namuose Vilniuje, ir jų nepaliko, kol pajuto, kad mano tėvai jau yra saugūs.
Jei ne Bronė, šiandien aš negalėčiau būti čia ir negalėčiau dalytis su Jumis šiais prisiminimais. Ji suteikė gyvenimą tada, kai gyvenimas iš žydų buvo atimamas ir aš atvykau iš toli, kad pagerbčiau jos darbus bei atminimą, ir tai šiandien liudiju Jums su dėkingumu. Šiandien aš čia atstovauju jau paskutinei kartai, patyrusiai Holokausto siaubą – istorinę pamoką, kuri neturi pasikartoti. Mes negalime ignoruoti praeities, bet turime iš jos mokytis tam, kad keistume ateitį, ypač dabar, kai aktyvėja Holokausto neigimas bei antisemitizmas.
Einšteinas yra pasakęs: ,,Pasaulis yra pavojingas ne tik dėl žmonių, darančių blogį, bet ir dėl žmonių, kurie nieko nedaro ir leidžia blogiui įsigalėti.” Bronė neleido blogiui įsigalėti. Šią galią mes kiekvienas turime savyje. Net jeigu mūsų geras darbas bus tik lašas vandenyne, be to lašo vandenynas nebus vandenynas. Ir tas vienas lašas gali paskleisti amžiną gėrio raibuliavimą. Ir tuo padėsime kurti geresnį pasaulį sau, mūsų vaikams, mūsų vaikų vaikams, jų anūkams ir visoms ateities kartoms.

Skaudžios praeities atgarsiai nuskambėjo Vilniaus geto komendanto Jokūbo Genso dukros Ados Ustjanauskas Gens kalboje. p. Adai Ustjanauskas teko nelengva misija – kalbėti tiek gelbėtojų, tiek išsigelbėjusių vardu. Tai Ados motinos sesuo– Bronė Budreikaitė iš Kauno geto į savo namus parsivedė mažąją Rosian.    

gens
 Gerb. ponia Prezidente,

Nežinau, ar man kalbėti gelbėtojų, ar išgelbėtųjų vardu, bet gal tai galima suderinti.

Šiais laikais labai plačiai visuose pasaulio kampuose kalbama apie žmogaus teises. Jūs šitą nuostatą įgyvendinote jau prieš 68 metus. Tada, kai niekas apie tai dar nekalbėjo. Rusų kalboje yra posakis „Свет не без добрых людей“ (pasaulis ne be gerų žmonių). Ir vis dėlto pasaulyje yra ir buvo gerų žmonių. Žmonių, kurie vadovavosi principu – mylėk savo artimą, kaip pats save. Kurie išgyvendami kraugeriško tirono laikotarpį, nepabūgo ištiesti ranką asmeniui, kuriam grėsė mirtis. Nepaisydami to, kad ant visų stulpų buvo iškabinti grasinimai, jog už prieglobsčio suteikimą mirčiai pasmerktiems beteisiams  žmonėms ir jų slėpimą atsakys mirties bausme pats gelbėtojas ir jo šeima. Jums priklauso mūsų didelė padėka. Jus esate visiems mums pavyzdys, kad ne tušti žodžiai, bet herojiškas  pasiryžimas atneša rezultatus, ir mes lenkiam prieš jus savo galvas. Ačiū! 

 alperavicius

 Šiltai sveikino apdovanotuosius žydų gelbėtojus ir jų šeimų narius Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio kalba:

Jūsų Ekscelencija Ponia Prezidente,
Brangūs gelbėtojai ir jų šeimų nariai,
Gerbiami svečiai,
Ponios ir Ponai, 
Kasmet, ankstyvą rudenį mes atsigręžiam į istoriją, kurios pasekmes vienaip ar kitaip jaučiame lig šiolei. Kasmet šiuo laiku Lietuvos Respublikos Prezidento Rūmuose pagerbiami žmonės, išlaikę didžiausius išbandymus tekusius jų žmogiškumui.
Kasmet Lietuvos žydų muziejus gilinasi į gelbėtojų ir išgelbėtųjų bei jų artimųjų pasakojimus, bendraujame su Izraelio kankinių ir didvyrių memorialine institucija Jad Vašem, pasitikrindami tų, dabar jau tolimų įvykių vertę, svarumą, istorinę ir žmogiškąją reikšmę. Deja, daugumos asmenų, tuos laikus išgyvenusių ir vertų neblėstančio atminimo, jau nebėra su mumis. 

 markas

Šio renginio pristatomajame buklete rašoma, kad praėjus 60 metų po karo jau sunku rasti žmonių, besidalijančių prisiminimais apie tuos poelgius, apie kuriuos rašytojas Icchokas Meras yra parašęs žodžius, tapusius lakiu posakiu: ant jų laikosi pasaulis.
Bet tokių žmonių buvo nelengva rasti ir tuomet, kai karo dūmai dar nebuvo išsisklaidę. Juk jie nebuvo nei balsingi, nei itin žodingi kalbėdami apie jų darbus.
Gelbstintys artimą dažniausiai tai darė ne tam, kad gautų atlygį, kad apie tai kas nors rašytų knygas. Tie, kurie vadinami Pasaulio Tautų Teisuoliais, tai darė sukrėsti to, kas atsitiko kaimynui, išvydę sulytą našlaitį savo namų tarpdury, įžvelgę sielos žvilgsniu atsitiktinai sutiktojo nevilties prarają. Tarp jų esama daugelio Europos tautų atstovų įskaitant ir pačius vokiečius.
Lietuvos žydų gelbėtojai išliko žmonėmis, kuriais bet kuri šiuolaikinė visuomenė galėtų didžiuotis tuomet, kai kiti elgėsi priešingai – sulindo į privataus gyvenimo kiautą, pro plyšį langinėse žvilgčiojo į gatvę, kuria buvo varomos pasmerktųjų kolonos ir pamiškėse aidėjo šūviai, kai nacių režimas ir jų okupuotų šalių propagandos mašina taškėsi nuožmios rasistinės neapykantos putomis. Gelbėtoja Ona Šimaitė, Vilniaus Universiteto bibliotekininkė, inteligentė kaip reta, rašė prisimindama,tuos laikus, jog skaitant neapykantos žydams pritvinkusius dienraščius jai būdavo gėda dėl to, kaip teršiama jos skambi, gimtoji kalba.
Gelbėtojų istorija yra gėrio su blogiu kovos istorija. Ji amžiais liks verta įžvalgiausių menininkų ir švietėjų dėmesio. Tačiau tiems iš jų, kurie dėl savo artimo krito Kauno IX forte ar kur kitur, nereikalingi aukšti žodžiai. Todėl laikau šiuos rūmus tinkama vieta paprasčiausiai pranešti štai ką: Lietuvos žydų muziejus šiomis dienomis atidaro nuolatinę ekspoziciją Lietuvai ir pasauliui, įrengtą Tolerancijos centre ,,Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa‘‘, kur 48 autentiškos išsigelbėjusių vaikų istorijos prabils vaizdu, žodžiu ir dokumentais.
Tai padaryta pasitelkus moderniausias technologijas.
Tai apie jus, brangūs gelbėtojai. Ir tai apie jus, kurie sugebėjote išgyventi. Tai žinia dabartinėms ir ateitiems kartoms. Visuomenei būtina atminti tuos pasiaukojimo atvejus. Tai yra svarbu ne vien tik švietimui.
Tai, deja, yra būtina ir todėl, kad šiuolaikiniame pasaulyje randasi žmonių, kurie neigia gelbėtojų didvyriškumą, kaip tai daro tie, kurie tvirtina, kad Holokaustas yra melas ir išsigalvojimas.
Tarp jų, deja, esama ir politikų, prabylančių iš aukštų tribūnų. Deja, ten, kur delsia švietimas, tokie pasisakymai gali tapti paplitusia nuostata. Tokie ir panašūs pasisakymai prieštarauja viskam, ką mes žinom apie nacių režimą Lietuvoje, apie tą gadynę, kurią Prezidentinės nacių ir sovietinių nusikaltimų komisijos tyrinėtojas, JAV istorikas Saulius Sužiedėlis pavadino kruviniausiais Lietuvos istorijos puslapiais. Kitas Prezidentinės komisijos tyrinėtojas seras Martinas Gilbertas prieš kelerius metus išleido knygą apie Europos gelbėtojus nuo Paryžiaus iki Kauno. Iš jos, iš Lietuvos žydų muziejuje, iš Jeruzalėje ir kitose pasaulio muziejuose surinktų dokumentų akivaizdu, kad Lietuvos gydytojai, mokytojai, muzikantai, valstiečiai, miškininkai, dvasininkai – Lietuvos žydų gelbėtojai – tuo metu buvo didžiulės ir neregimos, alternatyvios žmonijos istorijos dalyviais, žmoniškumo kovos prieš nuožmų rasistinį blogį Europos mastu dalis.
Deja, gelbėtojų liko tik saujelė.
Deja, per vėlai mes sužinome jų vardus. Daugelis jų dar tebesant Geležinei uždangai buvo apdovanoti Izraelyje, o Lietuvoje – tik iškovojus Nepriklausomybę. Tik jie dar prisimena, kaip policijos ar gestapo būdavo tardomi dvylikamečiai vaikai, pasakyk, ar mama ką nors slepia; tik jie žino, ką reiškia rizikuoti savo ir artimųjų gyvybe gelbėjant nuo mirties kaimynus, o po karo būti ištremtiems, nepaisant išgelbėtų liudijimų ir prašymų; tik jie vieni žino, koks įžadas susieja vienus gelbėtojus su kitais gelbėtojais.
Istorikai ir muziejininkai susiduria su stichiškai susiformavusiais gelbėtojų būreliais, tokiais kaip, tarkime, kauniečių, rašytojo žmonos Sofijos Binkienės arba dailininkės ir vokiečių kalbos dėstytojos Margaritos Holzman aplinka. Su tokiais mes susidūrėme ir parengdami šiuos apdovanojimus. Štai liudytojos žodžiai: žydų tautybės piliečiai buvo laikomi pas septynis ar aštuonis gyventojus, taip pat ir pas mano tėvelį Joną Janulaitį, ūkininką, veterinarijos felčerį, pas siuvėją Petrauską, pas ūkininkus Simokaitį, pas gydytoją Žakevičių...
Visų neišvardinsi.
Deja, jau niekad jų ir nebeįvardinsi. Tačiau tai neabejotinai tikroji, dvasinė Lietuvos istorija, kuri mane verčia ja didžiuotis net ir sklaidant beviltiškiausius dokumentus apie kai kurių pagalbinės policijos – Hilfspolizei – batalionų nusikaltimus, net ir girdint nusišnekant pablūdusius politikus, net ir sunkiausiais, krizių laikotarpiais.
Ačiū jums, jūsų tėvams ir seneliams, brangūs mūsų sunkios ir įstabios istorijos liudininkai ir veikėjai.
Padarysime viską, ką leidžia mūsų jėgos ir išgalės, kad ateities kartos jūsų neužmirštų.

Parengė
Danutė Selčinskaja
Renata Kripaitė

Fotografas Paulius Račiūnas

Informacija atnaujinta: 11/12/2009
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel.  tel. 8 663 53322,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.