Kovo 9 d. muziejuje įvyko Arkadijaus Vinokuro knygos „Mes nežudėme“ pristatymas ir diskusija anglų kalba „The Curse of the Holocaust: „We Did not Murder“.

Diskusiją, kurioje dalyvavo knygos autorius, rašytojas ir žurnalistas Arkadijus Vinokuras, Vilniaus žydų viešosios bibliotekos direktorius, psichologas Žilvinas Beliauskas ir istorikė dr. Jurgita Verbickienė, moderavo muziejaus direktorius Markas Zingeris.

Pasak jo, knyga „Mes nežudėme“ – drąsus, rizikingas tiriamosios žurnalistikos bandymas, kurio metu autorius įsibrovė į privačią, anksčiau neliestą sferą, – šeimas.

Knygos autorius A. Vinokuras pasidalijo priežastimis, paskatinusiomis parašyti šią knygą.

„Mes nežudėme“ nėra atsakymas į R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, bet ji buvo katalizatorius. Lietuvoje išlieka daug tabu, susijusių su nenoru kalbėti apie Holokaustą, kuris Lietuvoje palietė visus, ne tik žydus. Norėjau kalbėti ne su garsių nacių vaikais, o su žmonių iš įvairiausių sluoksnių vaikais. Į knygą įtraukiau ir žmones, kurie gelbėjo žydus“, – teigė rašytojas.

Psichologas Ž. Beliauskas pasiūlė į kiekvieną tautą pažvelgti kaip į asmenį.

„Jei pažiūrėsime į Lietuvą kaip į asmenį, pamatysime daug traumų – sovietų okupaciją, nacių okupaciją, Holokaustą, tremtis... Gyvename su kaltės kompleksu, susijusiu su tomis traumomis, – tvirtino psichologas. – Šiuo metu vyksta optimizmo teikiantis procesas, susijęs su kolektyvinės atminties peržiūrėjimu. Turime tęsti knygų šia tema leidybą, edukacijos procesus“.

Paklausta apie antisemitizmo lygį tarpukario Lietuvoje, dr. J. Verbickienė kalbėjo apie miestuose vykusį žydų lituanizacijos procesą ir du antisemitizmo tipus.

„Antisemitizmas miestuose buvo daugiausia susijęs su ekonomine konkurencija. Čia prisidėjo Vyriausybė, propagavusi lietuvišką verslą. Štetluose antisemitizmas buvo labiau buitinis. Latentinis antisemitizmas yra išlikęs ir šiandien“, – teigė dr. Verbickienė.

A. Vinokuras pabrėžė, kad jo knygoje niekas nėra tik juoda ar balta.

„Aš nesiūlau užmiršti, tik pateikiu kitokį požiūrio kampą. Dauguma žudikų jau yra mirę. Vaikai jokiame pasaulio krašte neturėtų būti kaltinami už savo tėvų nusikaltimus, tačiau iš suaugusio vaiko aš tikiuosi, kad jis pasmerks tai, ką padarė jo tėvai, pats nesijausdamas kaltas. Beje, dauguma mano kalbintų žmonių jautė gėdą, o ne kaltę“, – teigė knygos autorius. Jis pridūrė, kad Holokaustas buvo visų tragedija, o valstybės atsakomybė – per edukaciją kalbėti apie tai, kas nutiko, ir neheroizuoti tų, kurie vykdė persekiojimą.

Edukacijos svarbą pabrėžė ir M. Zingeris, tvirtinęs, kad nacių nusikaltimai turėtų būti paversti edukacijos įrankiais.