Lietuvos Respublikos Prezidento spaudos centro pranešimas

Prezidentas apdovanojo asmenis, gelbėjusius žydus nuo nacių genocido

Pirmadienis, 2005 balandžio 25 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimai, gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Apdovanojimai įteikti minint Antrojo pasaulinio karo Holokausto aukų atminimo – Katastrofos – dieną.
Prezidentas pažymėjo, kad žiaurūs to meto įvykiai tapo ne tik išbandymu visoms tautoms bei valstybėms, kuriose naciai bei jų kolaborantai vykdė nusikaltimus, bet ir moralės išmėginimu kiekvienam su tuo susidūrusiam. „Deja, Lietuvoje buvo tokių, kuriems išmėginimas žmogiškumu pasirodė per sunkus. Tačiau buvo ir nemažai tokių, kurie priešinosi tam sužvėrėjimui, slėpė ir gelbėjo žydų tautybės žmones nuo mirtino pavojaus“, - sakė šalies vadovas.
„Jūs, paprasti Lietuvos žmonės, teikėte atsvarą prievartai ir naikinimui, į kurį pasaulį buvo įstūmę pasaulio galingieji politikai, garsiai kalbėję apie garbę ir sąžinę. Tuo tarpu pasaulio garbė ir sąžinė buvo ginama ir gelbėjama Lietuvos ūkininkų įrengtose slėptuvėse“, - kalbėjo V. Adamkus.

 Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus 2005 m. balandžio d. 18 dekretu Nr. 263 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo 52 asmenis, iš kurių 9 gyvi, o 43 apdovanoti po mirties.

 Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais bei prisiminimais pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

JUOZAPAS BYRA, STANISLAVA BYRIENĖ IR JŲ VAIKAI:

ALDONA AUSTIENĖ, MODESTA UKRINIENĖ IR JUOZAPAS BYRA

Iš Jakovo Gurvičiaus prisiminimų:     

Byros šeima mane laikė kaip savo sūnų, draugavau su visais jų vaikais - Aldona, Modesta, Juozapu. Gyvenau ten laisvai. Visą laiką praleisdavau ponios Dajorienės miške: rinkau uogas, grybus, kuriuos Byrų šeima pristatydavo į Telšių supirkimo punktą, gaudami už tai žibalo ir druskos.

Palikau Byros šeimą savo noru 1943 metų rugsėjį, nes tuomet Vygantiškių ir Kalnėnų kaimuose pradėjo siautėti Šiaulių srities gestapas, atsiųstas ieškoti žydų. Aš galvojau, kad ten pasilikti pavojinga. Nenorėjau rizikuoti savo ir mane slapsčiusios šeimos gyvybėmis.

VACLOVAS GRICIUS

Vaclovas Gricius buvo našlaitis, stambių ūkininkų Dajorų augintinis, karo metais gyveno Vygantiškių kaime, Telšių rajone.

 Iš Jakovo Gurvičiaus laiško muziejui:

   /.../Aš susitikau su Vaclovu miške, kuomet gyvenau pas Byras ir rinkau uogas. Vaclovas tada buvo jaunas vyras apie 20 metų amžiaus. Jis žinojo, kad aš esu žydas ir davė man leidimą rinkti uogas privačiame Dajorų miške. Jis dažnai pasikviesdavo mane pas Dajorus, visada svetingai vaišindavo ir net duodavo maisto pasiimti su savimi. Be manęs jis taip pat daug padėjo Desiatnikui Abramui (Adomui), pas Dajorus slapstė Rozą Zivaitę ir padėjo jos seseriai Dorai  Zivaitei.

Kai Šiaulių srities gestapas siautėjo Kalnėnų, Vygantiškių ir Buožėnų kaimuose 1943 m. rugsėjo pradžioje, tai Vaclovas padėjo man ir Rozai Zivaitei surasti naujas slapstymosi vietas. Nors manęs jau nebebuvo Vygantiškėse, bet žinau iš Rozos Zivaitės ir Abramo Desiatniko pasakojimų, kad iki pat vokiečių okupacijos pabaigos jis padėjo slapstytis žydams /.../          

NAPOLEONAS ŠAULYS, MARCIJONA ŠAULIENĖ

ZOFIJA ŠIAULIENĖ, JULIJONAS ŠIAULYS

PRANCIŠKUS ŠAULYS, DOMICĖLĖ ŠAULIENĖ

JULIJONA PAGOJIENĖ

JULIUS PAGOJUS

ONA VALIUŠAITIENĖ

BRONISLOVAS VALIUŠAITIS

JELENA GRIGORJEVA

IRINA OSTJANKO

2004 –ųjų rudenį iš Kanados atvyko buvusi vilnietė Ira Roth (Reiches). Ji papasakojo savo išskirtinę istoriją ir paprašė  pristatyti savo ir savo pusserės Tamaros Chanovič gelbėtojas, dvi nepaprastas moteris Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui.

Prieš karą Izraelio ir Idos Reiches šeima gyveno Vilniuje. Izraelis Reiches buvo muzikantas, Ida nedirbo. 1941 03 21 jiems gimė dukrelė Ira. Užėjus vokiečiams, šeima apsigyveno vasarnamyje pas Idos tėvus, šalia Vilniaus. Ten buvo daug žmonių, susirinko visi giminės, seneliai, tetos. Vieną 1941-ųjų rugsėjo naktį visus ten buvusius žmones nuvarė į Vilniaus getą. Mažąją Irą vežimėliu į getą nuvežė teta, mamos brolio žmona Ida Frumkin-Chanovič, kuri turėjo mažą savo dukrelę, irgi 1941 metais  gimusią – Tamarą.       

Tą naktį mažosios Iros tėvai – Ida ir Izraelis pasislėpė pas valstiečius. Juos paguldė kluone ant šieno, tačiau apie 5-tą ryto pakėlė policija, atėjo jų suimti ir vėl varė į Vilniaus getą, pakeliui pagavo dar keletą žmonių. Izraelis liepė Idai bėgti, įstūmė ją į griovį, bėgo ir daugiau žmonių, policija šaudė, tačiau Ida Reiches liko gyva. Savo vyro nei ji, nei kas nors kitas daugiau niekada nebepamatė. Kiek paklaidžiojusi, Ida Reiches nusprendė eiti į getą, kadangi neturėjo kur dėtis. Gete susirado savo gimines ir dukrelę. Iš karto kartu su broliene pradėjo galvoti, kaip paslėpti vaikus. Jos susirado pažįstamą batsiuvį, kuris prižadėjo paieškoti geros moters. Jis ją greitai surado, davė adresą, ir vieną dieną dvi jaunos motinos vienu vežimėliu atvežė savo mergaites į tą patį butą Vilniuje, Kalvarijų 4 bt. 2. Geraširdė moteris Jelena Grigorjeva ir jos dukra Irina sutiko priglausti kūdikius. Jelenos Stepanovnos Grigorjevos ir jos dukros Irinos karštai mylimos ir globojamos, kaip savi vaikai, šioje šeimoje Ira ir Tamara augo ir sulaukė karo pabaigos. Likimas taip lėmė, kad viena iš jų – Ira Reiches su savo tikrąja motina susitiko tik 1957 metais, kai ji, po karo emigravusi į Izraelį, pirmą kartą gavo leidimą aplankyti savo šešiolikmetę dukrą.

PRANAS BRADAUSKAS

JADVYGA BRADAUSKIENĖ

1943 metais Lazdijų miesto gyventojas Pranas Bradauskas, nuvažiavęs į miesto laukuose esantį savo tvartą šerti gyvulių, surado ten pasislėpusius du jaunus žmones – vyrą ir moterį. Tai buvo iš Kauno geto pabėgę Lazdijų gyventojai – Vulfas (dabar Zeev) ir Riva Michnovskiai. Pranas Bradauskas tame tvarte išpešė šalinės šiaudus ir padarė kambarį tinkamą pabėgėliams slapstytis. Važiuodamas pas gyvulius, jis visada veždavo maisto ir besislapstantiems žmonėms. Iš pradžių šią paslaptį žinojo tik Pranas ir jo žmona Jadvyga. Supratęs, kad paslaptį šeimoje bus sunku išsaugoti, tėvas susišaukė visus vaikus, papasakojo ką jie slepia ir prigrasino, kad vaikai niekam neprasitartų, nes visiems grėsė pražūtis. Taip Zeev ir Riva Michnovskiai, Prano ir Jadvygos Bradauskų globojami, sulaukė karo pabaigos.  

VERONIKA EFFERTIENĖ

PETRAS EFFERTAS

1975 metais rašytojos Saros Nešamit ir vertėjos Lėjos Barak dėka Tamaros dienoraštis hebrajų kalba pasirodė Izraelyje

1997 m. Lietuvoje Tamaros dienoraštį originalo – lietuvių kalba  išleido Vaga

2001 m. jis buvo išverstas į rusų kalbą – Тетрадь из сожжeнного гето.

JURGIS GALDIKAS

Prasidėjus karui, visi Vieviržėnų miestelio žydai buvo suvaryti į Trepkalnio dvarą. Pradžioje žydams buvo leista dirbti pas vietinius vieviržėniškius, tačiau jau po poros savaičių paskelbta, kad lietuviai, kurie slėps žydus, bus nubausti mirties bausme. Visi žydai buvo sugrąžinti į Trepkalnio dvarą ir sušaudyti. Frumai Pupsaitei, kurią buvo priglaudęs kunigas Jurgis Galdikas pasisekė – ji negrįžo į Trepkalnio dvarą, todėl ir liko gyva. Visi Frumos Pupsaitės artimieji – tėvai, dešimt brolių ir seserų buvo nužudyti. Naciams ir jų tarnams pradėjus įtarti, kad kunigas Jurgis Galdikas slepia žydaitę, ją išvežė pas kitus patikimus žmones.

Prelato Jurgio Galdiko išgelbėta Fruma Pupsaitė po karo ištekėjo už Chaimo Jakobo, grįžo gyventi į Telšius, užaugino dvi dukras ir sūnų – dabartinį Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos direktorių Mišą Jakobą, kurio pastangų dėka per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už jo motinos Frumos Pupsaitės išgelbėjimą priėmė klebono Jurgio Galdiko dukterėčia Aldona Lengvinienė.

DALIA GELUMBAUSKIENĖ, FELICIJA MIKOLAITIENĖ, VINCAS MIKOLAITIS;

VINCAS MURINAS, EMILIJA MURINIENĖ

Agronomas Vincas Mikolaitis, jo žmona Felicija, duktė Dalia (dabar Gelumbauskienė) 1943 metais kelis mėnesius savo bute Šiauliuose, Rudės gt. 19 slėpė žemėtvarkos matininką Mozę Barilką. Iškilus mirtinam pavojui, Mozę Barilką pavyko perduoti kitiems gelbėtojams.

1943-ųjų rudenį Mikolaičiai priglaudė iš geto išneštą mažą berniuką Leoną Volpertą, kurį vėliau slaptai išvežė į Šepkaičių ūkį prie Gruzdžių. Šiame ūkyje gyveno Felicijos Mikolaitienės tėvai Vincas ir Emilija Murinai.

1944-ųjų vasarą, frontui artėjant prie Šiaulių, Mikolaičiai ir Murinai suteikė prieglobstį iš Šiaulių geto pabėgusiems Abrašai Šarfanovičiui ir Simonui Giršui. Bėgliai buvo paslėpti Šepkaičių ūkio svirno aruoduose. Visi persekiojami žmonės išgyveno, sulaukė išvadavimo.

Po karo Leoną Volpertą surado ir įsisūnijo jo maskviškiai giminaičiai. Jis tapo Leonidu Goldbergu ir nuo 1947 metų gyvena Maskvoje. Leonidas Goldbergas su Dalia Gelumbauskiene (Mikolaityte) palaiko ryšius iki šių dienų.

Simonas Giršas emigravo į Izraelį ir apsigyveno Jeruzalėje. Abraša Šarfanovičius, karui pasibaigus, išvyko iš Lietuvos. Jo likimas nežinomas.

JONAS GREIMAS

URŠULĖ GREIMIENĖ

Vilkaviškio rajono, Paežerėlių mokyklos mokytojo Jono Greimo vienas gyvenimo tikslų buvo – padėti visiems, kuriems gresia pavojus. Karo metais Jonas Greimas padėjo persekiojamiems žydams.

1942 metais jis slaptai atsivežė iš Kybartų į savo namus Lavitų šeimą, o vėliau 12-13 metų mergaitę. Tai buvo Bela Mirbach, vėliau Upnitcki, kilusi iš Virbalio.

Belos motina Ita Mirbachienė kartu su dukra ir dar keliais žmonėmis slapstėsi mokytojo Igno Vasiliausko ir jo žmonos ir Marijos šeimoje Švitrūnų kaime. Saugumo sumetimais Belą Mirbachaitę kuriam laikui Vasiliauskai nuvežė pas savo bičiulį, Paežerių mokytoją Joną Greimą. Bela tvarkė mokyklėlę, stengėsi neišeiti į lauką, nes mokyklos pastatas buvo arti plento. Jonas ir Uršulė Greimai saugojo mergaitę kaip savo dukrą. Tačiau po poros mėnesių slapstymosi pas Joną ir Uršulę Greimus, Belai teko surasti  kitą vietą ir kuo greičiausiai ją išvežti, nes tarnaitė, išardžiusi mergaitės paltą, rado paslėptas šeimos nuotraukas, iš kurių suprato, kad mergaitė yra žydaitė ir pradėjo garsiai apie tai kaime kalbėti. Bela vėl buvo sugrąžinta pas Vasiliauskus, dar ne vieną pavojingą minutę teko pergyventi besislapstantiems ir jų gelbėtojams, kol jie sulaukė išvadavimo.

Po Jono Greimo ir Uršulės Greimienės mirties ryšys su išgelbėtaisiais nenutrūko, dabar jau Greimų sūnui Algimantui Antanui Greimui iš Izraelio rašo Bela Upnitcki.

POLIKARPAS MACIEJOVSKIS (MACIJAUSKAS)

GERMANA MACIJAUSKAITĖ, JONAS JUOZAS MACIJAUSKAS, FELICIJA MACIJAUSKIENĖ, KATERINA MACIJAUSKIENĖ

BRONISLAVAS ČERNIAUSKAS, ONA ČERNIAUSKIENĖ, GENOVAITĖ DUGNIENĖ

PETRAS KLIMAS, FELICIJANA KLIMIENĖ, FELICIJA RADAVIČIENĖ (KLIMUTĖ)

2005-ųjų vasarį Jad Vašem Teisuolių pripažinimo komisija paskelbė Pasaulio Tautų Teisuoliais kunigą Polikarpą Maciejovskį (Macijauską) ir gydytoją Petrą Girbudą. Šių garbingų vyrų, Kelmės rajono gyventojų veikla gelbstint žydus, pirmą kartą aprašyta Sofijos Binkienės knygoje Ir be ginklo kariai  pasirodžiusioje 1967 metais. 

Kolainių bažnyčios ir vienuolyno rektorius Polikarpas Maciejovskis kartu su Užvenčio gydytoju Petru Girbudu tapo tikrais žydų gelbėjimo organizatoriais Kelmės-Užvenčio regione. Jie susitardavo su vietiniais ūkininkais, parinkdavo atokias, apaugusias medžiais sodybas, į kurias, pasikinkęs arklį, iš Šiaulių geto žydus atveždavo Alfonsas Songaila. Į šią kovą už žmonių gyvybę buvo įtrauktas ne vienas žmogus – tai Klimų, Černiauskų, Šleževičių ir kitų ūkininkų šeimos.

Taip buvo išgelbėta daug žmonių: Rachelė Kacev, Estera Krengel, Basia Braudienė, Chana Pelcaitė (vėliau Zakienė), suteikta pagalba Šmueliui Chalozinui, Sarai Olšvangaitei-Montvilienei ir daugeliui kitų.

Akmens plokštėje Kražių bažnyčioje, kurios rūsyje palaidotas teologijos magistras Polikarpas Maciejovskis, iškalti šie psalmės žodžiai: „Aš neslėpiau savo širdyje Tavo teisybės. Aš skelbiau Tavo tiesą ir tavo išganymą“. Šie žodžiai ir buvo tauraus žmogaus, kunigo Polikarpo Maciejovskio gyvenimo credo.

Šioje ceremonijoje dalyvavo, savo ir savo tėvų apdovanojimus priėmė šios gelbėjimo „grandinės“ dalyvės Felicija Radavičienė (Klimutė) ir Genovaitė Dugnienė (Černiauskytė). Tiek Felicija, tiek Genovaitė puikiai prisimena nepailstančius žydų gelbėjimo organizatorius, šio regiono šviesuolius, daug padėjusius visiems šio krašto žmonėms,  – Kolainių bažnyčios kleboną Polikarpą Maciejovskį (Macijauską) ir Užvenčio gydytoją Petrą Girbudą.

Iš Felicijos Radavičienės(Klimutės) liudijimo:

Vilnius, 2004, lapkričio 2-a diena

Per karą mūsų šeima: tėvas – Juozas Klimas, gimęs 1904 metais, motina - Felicijana Klimienė, gimusi 1901 m., mano brolis Juozas, gimęs 1933 m. ir aš, Felicija, gimusi 1929 m., gyvenome Pabutkalnio kaime, Užvenčio valsčiuje, Kelmės rajone.

Mano tėvas Petras Klimas, prasidėjus karui,  su vežimu iš Luokės atsivežė virš 20 žydų, juos paprašė priimti daktaras Girbudas. Visus apgyvendino daržinėj ant šieno. Kelias dienas pabuvo visi atvežti žydai, o paskui išdalinom po truputį kitiems žmonėms, kitiems ūkininkams– Baliutavičiui, Tarandai, Juškevičiui, Černiauskams, Šarkauskams.

Prisimenu, kad pas mus slapstėsi šie žmonės:

Rachelė Kacavienė, Estera Blecherienė su uošve. Uošvė buvo senutė, vyriausia iš visų pas mus gyvenusių žmonių;

Magidienė su sūnum, apie 6 metukų berniuku. Magidienė po karo išvažiavo gyventi į Afriką (PAR);

Bliuma Šachnovičienė su seserim Chaja irgi buvo pas mus. Po karo ji ištekėjo, gyveno Vilniuje, turėjo du vaikus, vėliau išvažiavo į Izraelį, dabar mirusi. Vaikai – vienas JAV, kitas Izraelyje. Mergaitė gyvena Izraelyje.

Buvo ir du jauni vyrukai iš Kelmės, vienas vardu Jankelis.

Man tada buvo apie 12 metų, vis nešiodavau Rachelės ar kitų žmonių laiškelius jų artimiesiems ar pažįstamiems gyvenusiems pas kitus žmones pvz. pas Valiutavičių, pas Tarandą, taip jie palaikydavo ryšį. Dar aš žmones pervesdavau pas kitus ūkininkus, jei reikėdavo, dažnai eidavom naktimis, per mišką, buvau tada drąsi, nieko nebijojau.

Ilgiau pas mus pasiliko Rachelė ir Estera, gal ir daugiau kas, visų neatsimenu. Dar Magidienė buvo ilgai. Vieną kartą teko Rachelei išbėgti į mišką, nes atėjo šaudytojas Bartkus, o Rachelė tada buvo namie, tai aš jai greitai pasakiau, atidariau langą ir ji nubėgo į mišką. Bartkus gyveno už kokių 5 kilometrų Junkilų kaime. Dar žinau, kad ir Jankauskas šaudė žmones. Jį po karo nušovė, o kur dingo Bartkus nežinau.

Su gelbėtojų Černiauskų dukra Genute Černiauskyte kartu mokiausi Užvenčio vidurinėje mokykloje. Pas Černiauskus irgi vesdavau tuos pačius žmones.

Tai viskas ką aš dabar prisimenu apie žydų gelbėjimą. Susirašinėjau su Kacaviene, dirbau buhaltere, dabar pensininkė.

1993 m. mano tėveliai ir aš apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuolio medaliais.

ANTANAS PRANCIŠKUS PONIŠKAITIS

Jonas ir Ona Poniškaičiai karo metais gyveno Šakių rajone, Žalvėderių kaime. Šeimoje augo septyni vaikai, vyriausias sūnus – Antanas Pranciškus Poniškaitis. 1942-ųjų žiemą kaimynai Dubininkai pas Poniškaičius atvedė Melkę Glikienę su vaikais.

Prieš karą Jankelis ir Mina Glikai su savo vaikais gyveno Kudirkos Naumiestyje. Jankelį Gliką ir vyriausiąjį sūnų Leibą sušaudė karo pradžioje. Mina Glikienė su likusiais gyvais dviems sūnumis – Izaoku ir Kopeliu, dukterimis – Chana-Mina ir Peše-Dvere, pradėjo slapstytis. Jiems padėjo daugelis valstiečių šeimų. Ne vienas Glikų šeimos gelbėtojas jau yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2000-ais apdovanoti Jonas ir Ona Poniškaičiai.  

Per šią ceremoniją, išgelbėtajam dr. Izaokui Glikui prašant, apdovanotas vyriausias Jono ir Onos Poniškaičių sūnus Antanas Pranciškus Poniškaitis, kuris visomis išgalėmis stengėsi padėti tėvams. Nors pavojus buvo labai didelis, tačiau visi laimingai sulaukė karo pabaigos

STASYS ZASIMAUSKAS, PETRONĖLĖ ZASIMAUSKIENĖ

VIKTORIJA ZRELSKIENĖ, STEPONAS ZRELSKIS, MEČISLOVAS ZRIELSKIS

Baigiantis 2004-iems, Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažinti Steponas Zrelskis ir Viktorija Zrelskienė. Karo metais ši šeima gyveno Kauno rajone, Lapių valsčiuje, Tauralakio dvare. Kai 1943 metais iš Kauno geto pabėgo Isaakas Kacas su žmona Pesia, Steponas Zrelskis ir jo žmona Viktorija stengėsi jiems padėti kuo galėdami: dirbdami naktimis, kad niekas nepastebėtų, įrengė kluone šiaudų kūliais apšildytą slėptuvę, į kurią maistą nešiodavo vaikai –  Jonas, Česlovas ir Mečislovas Zrelskiai. Nors Zrelskiai augino tris savo sūnus, tačiau nepabūgo ir darė viską kas įmanoma, gelbėdami Isaaką ir Pesią Kacus.

NATALIJA LIKEVIČIENĖ, VYTAUTAS LIKEVIČIUS

Natalija Likevičienė kartu su savo vyru Vytautu padėjo daugeliui Kauno geto kalinių. Likevičių butas tapo savotiška “tranzitine būstine”, žmonės čia apsistodavo tol, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos. Likevičiai palaikė ryšius su kitais žydų gelbėtojais – Sofija Binkiene, Olga Daugvietiene-Kuzmina, Vladu Varčiku, Prane Špokaite-Juodvalkiene, Petru Baubliu, Danute ir Vladžiu Zubovais, Natalija Jegorova, Helene Holzman, Elena Kutorgiene ir kitais. Vytautas Likevičius dažniausiai išvežiodavo žmones į saugesnes vietas, Natalija Likevičienė rūpindavosi tinkamais dokumentais.

Likevičių dėka surado prieglobstį ir išsigelbėjo  Gita Judelevičiūtė, Kama Ginkas, Estera Elinaitė, Riva Ošerovičienė, Golda Perienė, Roza Stenderienė ir daug kitų.

1996 metais Vytautas  ir Natalija Likevičiai apdovanoti Pasaulio Teisuolių medaliu.

JURGIS VIDMANTAS, KONSTANCIJA VIDMANTIENĖ,

MARIJA STANKEVIČIŪTĖ

                                                             *  *  *

Teisuoliai tapo vienintele išsigelbėjimo viltimi persekiojamiems ir negailestingai žudomiems žmonėms.  Šie žmonės nepaisė barbariškų nacių įsakymų: ekstremaliomis sąlygomis parodė didžiulį sumanumą ir ryžtą, įrengdami slėptuves, dalydamiesi paskutiniu duonos kąsniu, jie išgelbėjo ne vieną gyvybę. Todėl ir neužmiršta išgelbėtieji savo gelbėtojų, siunčia prisiminimus, prašydami įamžinti savo gelbėtojų atminimą.

Dėkojame Jakovui Gurvičiui, Jehošua Šochotui, Irai Reiches-Roth, Vulfui (Zeev) ir Rivai Michnovskiams, Tamarai Lazerson-Rostovsky, Belai Upnitcki, Mišai Jakobui, Dovydui Leibzonui, Leonidui Goldbergui, Daliai Gelumbauskienei, dr. Izaokui Glikui, Pasaulio Tautų Teisuolėms – Felicijai Radavičienei (Klimutei) ir Genovaitei Dugnienei  (Černiauskytei), Jadvygai ir Jonui Jonušams, Vladimirui Katz, Emanueliui Subockiui kurių liudijimų ir prisiminimų dėka kilnių žmonių vardai ir darbai neliko užmiršti.

Parengė Danutė Selčinskaja ir Daiva Osipovaitė