Avrahamo ir Malos Ginzburgų gelbėtojai Jonas ir Joana Stulpinai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais – vieno išsigelbėjimo istorija.

GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS…

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija

Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai

2006 metų rugsėjo 15 diena

Tekstą rengė:

Danutė SELČINSKAJA,

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus

Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja

Vilnius, 2006

Šoa, Holokaustas, Katastrofa — tai žodžiai, kurie reiškia viena — didžiausią žydų tautos kančią ir nacių mėginimą išnaikinti  visą žydų tautą.

Metai keičia metus, vis mažėja Antrojo pasaulinio karo liudytojų, o išlikusiųjų pasipriešinimas Šoa žvėriškumui, nužmoginimui, patyčioms, žudynėms mus jaudina vis labiau.

Kiekvieną rugsėjo 23-iąją, minėdami Lietuvos žydų genocido dieną, prisimename ir tuos nepaprastus žmones, kurių dėka išsigelbėjo nedidelė Lietuvos žydų dalis.

Galvojant apie jų žygdarbių mastą vertėtų prisiminti, kad žydų tautybės žmonių gyvybės Lietuvoje buvo gelbėjamos iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, okupacinis režimas skelbė antižydiškus potvarkius ir, svarbiausia, vyko masiniai ir sistemingi žydų šaudymai, kuriuose dalyvavo, kaip rodo dokumentai, nemažai vietinių talkininkų.

Padėjusieji žydams rizikuodavo savo ir savo šeimos narių gyvybėmis ar bent, mažų mažiausia, turtu ir gerove. Kaip tik todėl Lietuvos piliečiai, gelbėję kitus Lietuvos piliečius karo metais nuo nacių vykdomo genocido, savo šalyje, Lietuvoje, yra apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti — Jad Vašem — Jeruzalėje suteikia žydų gelbėtojams Pasaulio Tautų Teisuolio vardus, juos apdovanoja Teisuolio medaliais, kuriuose įrašyti žodžiai Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Visada jaudina tie nepaprastai šilti žodžiai, kuriais išgelbėtieji kreipiasi į savo gelbėtojus, prisimindami jų pagalbą karo metais, arba rašo Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, prašydami pristatyti juos išgelbėjusius žmones apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Kiekvieno gelbėtojo poelgis yra unikalus, tačiau visus juos vienija tai, kad šie žmonės sugebėjo išlikti Žmonėmis pačiais gūdžiausiais laikais, kuriuos istorikas prof. Saulius Sužiedėlis pavadino kruviniausiais Lietuvos istorijos puslapiais.

Praėjus daugiau kaip 60 metų po karo, vis dažniau prireikia daugelio atsidavusių šiam darbui žmonių pastangų, norint surasti žydų gelbėtojus ar jų artimuosius, išaiškinti visas išsigelbėjimo aplinkybes.

Atsižvelgdamas į Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymus, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus 2006 m. rugpjūčio 31 d. dekretu Nr. 738 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo 59 asmenis iš kurių aštuoniolika sulaukė šios dienos, o kiti, deja, apdovanojami jau po mirties.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusiųjų žmonių liudijimais, pristatome Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanotuosius Lietuvos žmones: darbininkus, valstiečius, ūkininkus, tarnautojus, mokytojus, dvasiškius, kurie vokiečių okupacijos metais nepabūgo jiems ir jų šeimoms grėsusio mirtino pavojaus ir išgelbėjo ne vieno savo kaimyno, draugo, pažįstamo žydų tautybės žmogaus gyvybę...

* * *

2005-ųjų vasarą susitikti su gelbėtojų Bušauskų šeimos nariais iš Izraelio atvyko Emanuelis Šlomas. Šio susitikimo metu Emanueliui pavyko atkurti savo ir savo artimųjų gelbėjimosi istoriją. Jo gelbėtojai — Feliksas ir Teklė Bušauskai — per karą gyveno Guronių kaime, Aukštadvario valsčiuje. Šeimoje buvo jau nemaži aštuoni vaikai, vyriausias - suaugęs sūnus Feliksas. Bušauskai gerai prieš karą pažinojo žydų Kalamickų šeimą, ūkininkavusią už 3-4 km nuo Guronių esančiame Sepijoniškių  kaime. Kai Kalamickams iškilo mirtinas pavojus, Bušauskai nedvejodami sutiko jiems padėti ir paslėpė savo sodyboje aštuonis žydus: Iciką Kalamicką ir jo žmoną Idą, sūnus Jankelį ir Dovydą, dvi Kalamicko žmonos seseris — Šeiną ir Rają, mažąjį Emanuelį — Rajos Berkman-Šlom sūnų. Priklausomai nuo aplinkybių, žydai slėpdavosi gyvenamojo namo rūsyje ar palėpėje, pirtyje, daržinėje ant šieno.

Emanuelis Šlomas būtų laimingas, jei būtų sulaukęs šios dienos, kai apdovanojimai už jo ir jo artimųjų gelbėjimą įteikti Feliksui ir Teklei Bušauskams (po mirties) ir jų vaikams: Kazei Bušauskaitei-Bužavienei, Feliksui Bušauskui, Vladui Bušauskui ir Albinai Bušauskaitei-Dakinevičienei.

* * *

2005 metais išsamius prisiminimus apie patirtas kančias vokiečių okupacijos metais, artimųjų netektis ir ilgą gelbėjimosi kelią parašė buvęs telšiškis Jakovas Gurvičius. Keturiolikmečiui Jakovui ir jo motinai Rachelei Gurvičienei padėjo išgyventi daugelis Telšių miesto ir aplinkinių kaimų gyventojų. Jakovas prisimena juos visus...

Prieš pat Telšių geto likvidavimą, 1941 m. gruodžio 22-ąją, Telšių rajono policininkai važinėjo pas visus Telšių rajono valstiečius, kur gyveno ir dirbo žydai. Visiems žydams įsakė važiuoti į Telšius, į medicininį patikrinimą. Rachelė Gurvičienė ir jos sūnus Jakovas supratę, kad “medicininis patikrinimas” reiškia sušaudymą, privažiavę Telšių miestą, pabėgo ir pradėjo karštligiškai ieškoti pažįstamų, kurie galėtų jiems padėti. Motina su sūnumi 2—3 savaitėms rado prieglobstį Telšių vyskupijoje, vėliau Rachelė Gurvičienė pasiprašė pagalbos pas buvusią dvarininkę Haliną Šukštienę. Iš Jakovo Gurvičiaus prisiminimų:

Mama gerai pažinojo vieną buvusią dvarininkę, kuri gyveno netoliese, tame name, kur buvo vaistinė. Jos pavardė buvo Šukštienė (Narkevič). Šukštos su savo dviem vaikais — Teresa ir Ričardu — gyveno pirmame aukšte, o antrame šio namo aukšte gyveno saugumo viršininkas Juodviršis... Šukštos mus priglaudė, davė atskirą kambarį. Gilią ir šaltą 1942-ųjų žiemą tai buvo išsigelbėjimas. Šukštienė globojo ir maitino mus ištisas šešias savaites. Geriau kaip pas ją negalėjo būti. Ji išgydė pūlinį, iškilusį mamai ant nugaros — pati jį prapjovusi. Bet visgi likti pas ją ilgam nebuvo galima. Pas saugumo viršininką Juodviršį, gyvenusį antrame aukšte, nuolat vaikščiojo policininkai. Užsigydę žaizdas ir kiek atsikvėpę, išėjome. Kur patraukė mama, aš nežinau. O aš ėjau iš rankų į rankas, vienas pažįstamas perduodavo kitam savo geram pažįstamam.

Halinos ir Vaclovo Šukštų drąsa ir pasiaukojimas ne tik išgelbėjo Rachelę Gurvičienę ir jos sūnų Jakovą, bet ir suteikė jiems jėgų toliau kovoti dėl savo išlikimo. Šiandieną priimti garbingų apdovanojimų už savo tėvus atvyko Lenkijos Respublikos piliečiai — Halinos ir Vaclovo Šukštų vaikai — Teresa Pajewska-Scheller ir Ryszardas Szukszta.

Labai šiltai Jakovas Gurvičius prisimena ir kitus savo gelbėtojus:

Zofiją Eidintienę ir jos vienuolikametę dukrą Adolfiną Eidintaitę (dabar Ružienę):

Mano draugas Abramas Desiatnikas, su kuriuo kartu buvome Rainių ir Gerulių stovyklose, 1943 metais įtaisė mane į kunigų seminarijos dvarą, kuris buvo netoli nuo Telšių. Šiame dvare aš prabuvau apie pusantro ar du mėnesius. Naktimis tenai ganiau  arklius. Visi dvaro gyventojai — Šimkaus, Eidinto, Tekoriaus šeimos — man padėjo, maitino, rūpinosi kaip savo vaiku.

Ypač noriu iš visų išskirti Adelę Eidintaitę. Jai buvo 11 metų, bet proto turėjo kaip suaugusios moterys. Ji nuėjo pas telšiškį daktarą Plechavičių paprašyti man rūbų. Kai gestapas surengė kratas, Adelė nuėjo pas Adomaitį į Telšius prašyti, kad mane išvestų į nepavojingą vietą. Ji buvo nepakeičiamas žmogus ir pirmoji pagalba bėdoje.

Daugelis telšiškių iki šiol prisimena Pasaulio Tautų Teisuolę Stanislavą Dausinienę. Ši bebaimė moteris ir visi jos artimieji — sūnus Stanislovas Dausinas ir jo žmona Zuzana, dukra Elena Dausinaitė-Adomaitienė ir jos vyras Jonas Adomaitis per visą karą gelbėjo persekiojamus žydus. Pas Stanislavą Dausinienę ir jos vaikus ne kartą slapstėsi Rachelė Gurvičienė ir jos sūnus Jakovas. Iškilus pavojui, Dausinų šeimos nariai surasdavo jiems vietas pas kitus patikimus žmones.

1943-iųjų pavasarį Stanislava Dausinienė priėmė į savo namus telšiškių gydytojų Miros ir Mošės Blatų dukrą Libą. Kai 1944-ųjų rugpjūtį prie Telšių priartėjo frontas, Stanislavą Dausinienę kartu su jos gelbėjama mergaite areštavo ir uždarė Telšių kalėjime.

Stanislavai Dausinienei ir jos globotinei Libai tik per plauką pavyko išvengti mirties: jos pabėgo iš kalėjimo kilus sumaiščiai, vokiečiams traukiantis iš miesto.

Šiandieną iš Telšių, Vilniaus ir Kauno atvyko Stanislavos Dausinienės anūkai priimti garbingo apdovanojimo už senelę ir savo tėvus.

* * *

2005 metais net keturiolikai Telšių rajono gyventojų suteikti Pasaulio Tautų Teisuolio vardai už Reizlės Šochotienės ir jos mažamečių sūnų — Chaimo ir Jehošua — gelbėjimą. Per visą karą Šochotams ypač padėjo ištikimoji mažamečių berniukų Jehošua ir Chaimo auklė Domicėlė Pagojutė, surasdama saugias vietas slapstymuisi, o kritiškiausiais atvejais ateidama į pagalbą pati. Neseniai, padedant telšiškiams, identifikuotos trijų valstiečių šeimos, pas kuriuos per karą slapstėsi Reizlė Šochotienė su savo sūnumis Jehošua ir Chaimu. Tai Gedvilai, Čiuželiai ir Šimkai.

Pas Praksedą ir Albiną Gedvilus iš Vilkaičių kaimo 1942-ųjų vasaros pabaigoje slapstėsi Reizlė Šochotienė, o vėliau, užėjus šalčiams, ir jos jaunesnysis sūnus Jehošua. Šioje šeimoje Šochotai išbuvo iki 1942-ųjų pabaigos, gyveno apšildomoje patalpoje, padėjo šeimininkams dirbti ūkio darbus.

Vėliau, pakeitęs keletą šeimų, 1943-iųjų vėlyvą rudenį Jehošua atsidūrė kaime tarp Kantaučių ir Žlibinų, Čiuželių šeimoje.

Šiame ūkyje tuomet gyveno dvi Čiuželių šeimos: senieji Čiuželiai — Antanina ir Feliksas ir jaunieji — sūnus Feliksas su žmona Aniceta. Jehošua būdavo abiejose šeimose, ypač jį globojo dievobaimingoji senoji Antanina, kuri rūpinosi Jehošua ir vėliau, perdavusi jį Šimkų šeimai. O Chaimas Šochotas karo pabaigos sulaukė jaunųjų Čiuželių šeimoje.

Pas Šimkus, gyvenusius Sausdravėnų kaime, netoli Kontaučių bažnytkaimio, Jehošua buvo priimtas kaip samdytas piemuo, nors šeimininkai iš karto suprato, kad tai žydų berniukas, tačiau tylėjo. Baltramiejus Šimkus ir jo suaugusi dukra Aniceta (vėliau Daugintienė) buvo patenkinti nauju pagalbininku, juo labai pasitikėjo. Šioje šeimoje Jehošua Šochotas išbuvo visus 1944 metus, kol 1944-ųjų spalio mėnesį vokiečiai pasitraukė. Karui pasibaigus, Šimkų šeimoje savo sūnų surado Reizlė Šochotienė. Kadangi išsigelbėjusieji neturėjo kur eiti, Jehošua pasiliko pas Anicetą ir Baltramiejų Šimkus iki 1945-ųjų vasario, kol Reizlei Šochotienei su sūnumis ir karštai berniukų mylima aukle Domicėle pavyko pradėti naują gyvenimą Telšiuose.

* * *

Kelmės priemiestyje, Naudvario kaime, prieš karą gyveno malūnininkas Itzhakas Šapira, jo žmona Taibė Zilberg-Šapira ir du jų vaikai 8 metų Dora ir 11 metų Josefas. Itzhakas Šapira turėjo malūną ir 5 ha žemės. Šioje šeimoje taip pat gyveno netekėjusi Taibės Šapirienės sesuo Ana Zilberg. 1941 m. birželio 24-25 d. vokiečių kariuomenė okupavo Kelmę. 1941 m. rugpjūčio 22 d. per antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes baltaraiščiai sušaudė Itzhaką Šapirą, o visiems kitiems šeimos nariams pavyko pabėgti. Penkias savaites jie slapstėsi Aukšmiškio miške. Niekieno neprašomos ir neraginamos, buvusi vaikų auklė Stanislava Damanskaitė ir Šapirų giminaitės Chanos Rozenfeld namų darbininkė Stefanija Kulevičiūtė visą savaitę klaidžiojo po mišką, kol pagaliau surado besislapstančius. Pirmiausia Stanislava Damanskaitė paėmė mažiausiąją — Dorą Šapiraitę, ir nusivedė į savo mažą kambarėlį Kelmės pakraštyje. Po to ji vėl nuėjo į Aukšmiškį ir parvedė berniuką Josefą Šapirą. Nuėjusi trečią kartą, ji jau nerado nė vieno gyvo žmogaus. Kažkas paskundė valdžiai, kad miške slapstosi žydai. Atvažiavo policininkai ir sušaudė Taibę Zilberg-Šapirą, jos seserį Aną Zilberg ir jų giminaičius Mošę ir Emanuelį Rozenfeldus.

Per visą karą Stanislava Damanskaitė kartu su Stefanija Kulevičiūte rūpinosi savo išgelbėtais vaikais Dora Šapiraite ir Josefu Šapira. Pervesdavo iš vienų globėjų pas kitus, kritiškais momentais vėl paimdavo pas save.

1942-ųjų rudenį vaikų auklė Stanislava nuvedė Dorą į Žukauskų šeimą, kuri gyveno Švitriškių kaime apie 4 km už Vaiguvos.

Šeimos galva Kipras Žukauskas, jo žmona Julija Žukauskienė ir jų vyriausia penkiolikametė duktė Genė Žukauskaitė (dabar Furmonavičienė) bei vienuolikametis sūnus Aloyzas Žukauskas slėpė, maitino ir globojo Dorą Šapiraitę. Žukauskai gerai žinojo, kad jie rizikuoja savo gyvybe, gelbėdami mergaitę. Kai padėtis labai pablogėjo, prasidėjo kratos, mergaitė visą laiką buvo slepiama daržinėje ant šieno. Genė ir Aloyzas nešiodavo Dorai maistą. Jie padėjo išrausti šiene duobę ir toje duobėje slėpė Dorą. Ypatingo pavojaus metu Genė Žukauskaitė ir Aloyzas Žukauskas užversdavo duobę šienu, atsisėsdavo ant duobės ir kuo nors užsiimdavo. Itin rizikavo Genė. Ji dažnai likdavo su Dora daržinėje, ypač naktimis. Kadangi kratos Žukauskų šeimoje vis nesibaigė, kita Doros gelbėtoja — Stefanija Kulevičiūtė — vėl paėmė ją pas save...

1944 m. pavasarį Stanislava Damanskaitė vėl nuvedė mergaitę pas kitus žmones — šį kartą pas savo brolį Petrą Damanską į Kirkilų kaimą prie Liolių. Petras Damanskas, jo žmona Pranė Damanskienė, jų dukra Valerija Damanskaitė (dabar Tarasevičienė) kartu su Stanislava Damanskaite slėpė ir globojo Dorą Šapiraitę iki pat vokiečių pasitraukimo iš Kelmės — 1944 m. spalio mėn. pradžios.

Tų pačių metų vasarą, kai vokiečiai traukėsi, kaimuose buvo daug kareivių. Stanislava Damanskaitė ir visa Damanskų šeima tuomet itin rizikavo savo gyvybe gelbėdami Dorą. Pavojui didėjant mergaitė beveik visą laiką buvo slepiama bulvių rūsyje. Šio didelio pavojaus metu Valerija Damanskaitė (dabar Tarasevičienė) rūpinosi Dora. Ji, rizikuodama savo gyvybe, likdavo su mergaite rūsyje ilgas valandas ir ilgas naktis.

Visi Doros Šapiraitės (dabar Nidel) ir jos brolio Josefo gelbėtojai 2006 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

* * *

Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios klebonas, Basųjų karmelitų vienuolyno prioras Andžejus Gdovskis per karą vienuolyno teritorijoje slėpė žydus, aprūpindavo juos dokumentais, su kuriais besislapstantieji galėdavo vaikščioti ne tik Vilniuje, bet ir keliauti toliau. Šioje itin rizikingoje savo veikloje klebonas Andžejus Gdovskis dažnai bendraudavo su vermachto feldfebeliu Antonu Šmidtu, kurį 1942-ųjų pradžioje už pagalbą žydams suėmė ir sušaudė gestapas. Klebono Andžejaus Gdovskio ir feldfebelio Antono Šmidto veiklą gelbstint žydus išsamiai aprašė iš Vokietijos kilęs pabėgėlis Hermanas Adleris, 1940-aisiais atvykęs į nepriklausomą Lietuvą. Nespėjęs išvykti į Palestiną karui prasidėjus, Hermanas Adleris pakliuvo į Vilniaus getą, ten gyvendamas vedė pabėgėlę iš Austrijos, Vienos operos vokalistę Anitą Distler. Klebonas Andžejus Gdovskis abiem Adleriams parūpino pasus, su kuriais jie 1942 metais pasiekė Baltstogę, vėliau Varšuvą, Vengriją — iš ten pakliuvo į Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklą, vėliau — perkeltųjų asmenų stovyklą Šveicarijos pasienyje. Iki savo gyvenimo pabaigos Anita ir Hermanas Adleriai gyveno Bazelyje. Taurią savo gelbėtojų — Andžejaus Gdovskio ir Antono Šmidto — veiklą Hermanas Adleris aprašė savo knygoje “Ostra Brama”, 1945 metais išleistoje Ciuriche, vėliau rašė apie tai ir kituose savo kūriniuose, laiškuose liuteronų kunigui profesoriui Bernhardui Suin de Boutemardui, šiuo metu gyvenančiam Lindesfeldo mieste, Vokietijoje.

1942 metais klebonas Andžejus Gdovskis kaip nepatikimas asmuo buvo įskųstas gestapui, suimtas ir kartu su kitais broliais karmelitais kalintas Lukiškėse itin sunkiomis sąlygomis.

Vėliau suimtieji perkelti į Panevėžiuko koncentracijos stovyklą šalia Babtų, po to į Šaltupį; čia sulaukė, kol vokiečiai pasitraukė. Po karo Basųjų karmelitų vienuolyno patalpos buvo nacionalizuotos, todėl vienuolynas veikė privačiame bute. Kunigas Andžejus Gdovskis mirė 1948 metais Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

* * *

Pasveikinti ir pagerbti savo gelbėtojų specialiai į šią ceremoniją iš Izraelio atvyko Šmuelis Chalozinas, buvęs Kelmės rajono gyventojas. Per karą jo gelbėtojų Meškauskų šeima (tėvai Ona ir Pranas ir jų vaikai Stefa, Antanas, Teodoras ir Petras su savo žmona Zofija) gyveno Biliškiukų kaime, Kelmės rajone.

Iš Šmuelio Chalozino liudijimo:

Per visą karą Meškauskų namai buvo atviri žydams, kuriems trūko maisto, reikėjo pernakvoti. Meškauskų šeima padėjo viskuo, kuo tik galėjo. Jų namuose nuolat lankėsi ir buvojo Hiršas Chalozinas, Jakovas Zakas, Sima Chalozin, Chaviva Chalozin ir aš, Šmuelis Chalozinas. Pagalbą teikė ne vienas kuris šeimos narys, kaip buvo kitose šeimose, bet visa šeima: tėvas, motina, broliai, seserys ir svainė Zosė. Padėti žydams buvo tėvo nuostata, kurią priėmė visi. Už šią pagalbą Meškauskų šeima iš nieko negavo jokio atlygio. Jiems grėsė mirtis ir turto konfiskacija. Todėl aš įsitikinęs, kad ši šeima užsitarnavo Pasaulio Tautų Teisuolių vardą. Mano akyse jie yra Pasaulio Tautų Teisuoliai nuo 1941 metų.

Karui pasibaigus, likę gyvi Chalozinų šeimos nariai susitiko su Meškauskais, tačiau visų džiaugsmas truko neilgai.

Prasidėjus sovietiniam terorui, Meškauskai neteko ūkio, o 1951 metais Meškauskų šeima buvo ištremta į Sibirą. Antanas Meškauskas mirė Sibire, likusieji šeimos nariai išgyveno. Chalozinai emigravo į Izraelį. 1996 metais Šmuelis Chalozinas pirmą kartą po karo aplankė Lietuvą ir Teisuolius Meškauskus.

Jie bendrauja iki šių dienų.

* * *

Per šią ceremoniją apdovanoti net trijų šeimų atstovai, karo metais gelbėję inžinierių statybininką Isaką Judelevičių, jo žmoną Rają ir dukrą Gitą: tai buvę kauniečiai — Liūda Mažylytė (dabar Rasteikienė), Jadvyga ir Juozas Muraliai bei jų dukra Lakštutė ir buvusieji Molėtų rajono gyventojai — Rachelė Vitkauskienė ir du jos sūnūs — Juozas ir Povilas Vitkauskai.

Pirmomis karo dienomis, kai Kaune kilo didelė sumaištis, siautėjo baltaraiščiai ir tiesiog gatvėse buvo suiminėjami žydai, profesoriaus Prano Mažylio pagalbos paprašė inžinierius statybininkas Isakas Judelevičius, prieš karą vadovavęs profesoriaus Prano Mažylio klinikos statybai. Isakas Judelevičius porą savaičių gyveno Antaninos ir Prano Mažylių šeimoje. Kartą iš ypač pavojingos situacijos (atėję baltaraiščiai norėjo apžiūrėti namus) Isaką Judelevičių išgelbėjo profesoriaus Prano Mažylio paauglė dukra Liūda Mažylytė (dabar Rasteikienė), sugebėjusi akimirksniu susiorientuoti situacijoje ir paslėpti Isaką. Kai 1943 metų rudenį Mažyliai priėmė į savo namus septynerių metų mergaitę Lilijaną Levintoff iš Kauno geto, jos globėja ir drauge tapo Liūda Mažylytė. Ji mokė mergaitę lietuvių kalbos, o pavasarį nuvežė pas savo tetą, Prano Mažylio seserį, Antaniną Bliūdžiuvienę į Marijampolės rajoną, kur mergaitė sulaukė karo pabaigos. Liūdos Mažylytės-Rasteikienės tėvai — profesorius Pranas Mažylis ir jo žmona Antanina Mažylienė — per karą nuosavoje klinikoje slapstę ir išgelbėję ne vieną žydų vaiką, 2006 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Pirmomis karo dienomis Raja Judelevičienė paprašė pagalbos savo artimos draugės Jadvygos Muralienės. Jadvyga ir jos vyras Juozas nedvejodami sutiko priglausti Rają Judelevičienę ir jos dukrą Gitą. Muralių šeimoje Raja su dukra gyveno tol, kol visiems žydams buvo įsakyta persikelti į getą. Jadvyga Muralienė ir jos dukra Lakštutė ir vėliau lankydavo savo artimas drauges, tik jau joms būnant gete... Po Didžiosios akcijos, kai buvo nužudyta tūkstančiai žmonių, Judelevičių šeima nusprendė, kad Gita kuo greičiau privalo palikti getą. Slapta išėjusi iš geto, Gita pirmiausia nuėjo pas Juozą ir Jadvygą Muralius, kur buvo nuoširdžiai priimta. Gitos Judelevičiūtės vienmetė draugė, Muralių dukra Lakštutė, nuoširdžiai ja rūpinosi ir globojo.

Jau vėliau, gyvendama rašytojo Kazio Binkio šeimoje, Gita Judelevičiūtė dažnai vakarais lankydavo Lakštutę Muralytę (dabar Armalienę). Tuo metu pas Muralius gyveno ir Gitos močiutė — Pesia Melamed.

Didelių išmėginimų teko išgyventi Molėtų rajono valstiečiams Vitkauskams. 1943-iųjų pabaigoje, gresiant pavojui Isako Judelevičiaus gyvybei, Klemensas Kaušinis perkėlė Isaką iš savo sesers Elenos Umbrasienės sodybos Keršeniškių kaime pas Vitkauskus, gyvenusius vienkiemyje, Siesarčio ežero Birutės (Juočių) saloje. Vienkiemio šeimininkė Rachelė Vitkauskienė gyveno kartu su suaugusiais savo sūnumis — Juozu ir Povilu. Naujoje vietoje slapstymas buvo sėkmingas iki 1944 metų birželio vidurio. Deja, kažkam iš kaimynų įskundus, kad saloje pastebėtas pašalinis žmogus, salą užgriuvo policininkai, vadovaujami vokiečių karininko. Krata baigėsi tuo, kad broliai Juozas ir Povilas Vitkauskai buvo žiauriai sumušti ir įkalinti Utenos kalėjime, o Isakas Judelevičius uždarytas Molėtų daboklėje, vėliau Panevėžio kalėjime. Artėjant frontui, broliams Povilui ir Juozui Vitkauskams pavyko iš kalėjimo pabėgti. Po patirtų žiaurių sumušimų abu broliai ilgą laiką sunkiai sirgo.

Isako Judelevičiaus kelias per kalėjimus ir lagerius baigėsi išvadavimu Vokietijoje, iš ten jis emigravo į Izraelį. Likusioms gyventi Lietuvoje Isako žmonai Rajai ir dukrai Gitai buvo leista emigruoti į Izraelį tik 1970 metais. Praėjus daugeliui metų po karo, Judelevičiai susitiko.

* * *

Žydų bendruomenės nariai gerai pažįsta Tobijų Jafetą — visų gerbiamą ilgametį Respublikinės geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininką. Tobijus — Kauno geto vaikas, vienas iš nedaugelio Lietuvos žydų vaikų, kurie išgyveno per karą Lietuvoje.

Prieš karą Tobijus su savo tėvais Rafaeliu ir Berta Jafetais ir vyresniuoju broliu Azrieliu gyveno Kaune. Rafaelis Jafetas buvo Anglijos tekstilės firmų atstovas Lietuvoje. 1939 metais šeima emigravo į Angliją, tačiau motina Berta su sūnumi Tobijumi nusprendė trumpam sugrįžti į Lietuvą, parvežti pas juos viešėjusią giminaitę Oną Katinskaitę. Deja, Bertai Jafetienei su sūnumi Tobijumi nebebuvo lemta grįžti atgal pas vyrą ir sūnų Azrielį į Angliją. Karui prasidėjus, Berta Jafetienė su sūnumi Tobijumi atsidūrė Kauno gete.

1944 m. kovo 27-ą Tobijus Jafetas Kauno gete pergyveno Vaikų akciją. Jam pavyko pasislėpti:

... kovo pabaiga buvo graži, saulėta. Vieną rytą pajutome, kad aplinkui darosi negeri dalykai. Getas buvo apsuptas, sargyba sustiprinta. Į gretimą namą atėjo kareiviai. Ten kilo triukšmas, šauksmai. Aš supratau — reikia slėptis. Nubėgau į palėpę, kur buvo triušiai, išleidau juos iš narvelių, o pats, privėręs duris į laiptinę, pasislėpiau po žole. Taip tūnojau ausis pastatęs. Gretimame name triukšmas tilo, jis persikėlė į mūsų namą. Išgirdau laiptinėje žingsnius, moters klyksmą iš mūsų buto. Po valandėlės vyrų balsai pasigirdo prie palėpės durų. Jas ne atidarė, bet smūgiu išlaužė. Durys krito ant žolės, po kuria aš gulėjau. Triušiai pasibaidė, ėmė slėptis. Kažkas įėjo į palėpę, žingsniavo, ieškojo. Badė žolę. Išgirdau sakant: “Čia iš gyvų padarų tik triušiai, gal nori?” Išėjo. Aš gulėjau nejudėdamas. Po geros valandos balsai name nutilo, bet aš dar nejudėjau. Supratau, kad man pasisekė - mane išgelbėjo triušiai. O mūsų Getalos nebebuvo. Jos motina vaikščiojo pakvaišusi. Name beveik nebeliko vaikų...

Po Vaikų akcijos motina nusprendė kuo greičiau gelbėti sūnų. Sutartu laiku Tobijus išėjo iš geto. “Silvos” kojinių fabrike atsisveikino su motina ir susitiko su Kotryna Katinskaite. Ji pervedė Tobijų per Neries tiltą, saugomą sargybinių. Ten juos pasitiko Ona Katinskaitė, visi nuėjo į butą Prezidento gatvėje, kuriame šeimininkavo Tobijaus pusbrolio Liovos Frenkelio auklė, žinoma žydų gelbėtoja Pranė Špokaitė-Juodvalkienė, ne kartą atnešusi maisto į getą įkalintiems Jafetams. Kitą rytą Kotryna ir Ona Katinskaitės, labai rizikuodamos, gavusios berniukui suklastotus dokumentus Jono Vaitkevičiaus vardu, traukiniu nuvežė Tobijų į Vilnių pas Mariją ir Juozą Katinskus. Jų bute Kaštonų gatvėje gyveno įnamiai — policininkas ir studentas.

Tobijus gyveno slapstydamasis, tačiau jį mylinčių žmonių — tetos Mašos (Marija Katinskienė) ir jos vyro Juozo Katinskų globojamas laimingai sulaukė karo pabaigos. Tobijaus motiną Bertą Jafetienę prieš pat geto likvidavimą, bandančią pabėgti iš geto, nušovė policininkas. Tobijų užaugino ir į mokslus išleido Juozas ir Marija Katinskai.

2006 m. Juozas Katinskas ir Kotryna Katinskaitė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais už Tobijaus Jafeto išgelbėjimą.

* * *

Kauno geto vaikus — Pesachą ir Chaną Joselevičius — gelbėjo keletas kauniečių.

Vokiečiams okupavus Kauną, Pesachas su tėvais ir seserimi Chana atsidūrė Kauno gete. Visi šios šeimos nariai per stebuklą išgyveno visas akcijas, vykusias Kauno gete. Po 1944 m. kovo 27 dienos Vaikų akcijos tapo aišku, kad visų geto kalinių laukia tas pats negailestingas likimas. Šimonui Joselevičiui pavyko susisiekti su buvusiais bendradarbiais, tipografijos darbuotojais Pranu Vocelka, Julija Vitkauskiene. Jie susitarė su Elena ir Miku Lukauskais, kurie sutiko priimti Joselevičių vaikus — Pesachą ir Chaną. Vaikų tėvas Šimonas Joselevičius žuvo likviduojant Kauno getą, motina Lėja Joselevičienė pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Karui pasibaigus Lėja sugrįžo į Kauną ir rado savo vaikus pas buvusią Lietuvos šachmatų čempionę Eleną Lukauskienę ir jos vyrą Miką Lukauską.

2006 m. Mikas ir Elena Lukauskai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais už Pesacho ir Chanos Joselevičių išgelbėjimą.

* * *

Katios Segalson-Rosen gelbėtoja Genovaitė Pukaitė, prieš Vaikų akciją išvedusi Katią iš Kauno geto, slapstė ją savo bute Kaune. Artėjant frontui, Genutė nusprendė nuvežti Katią pas savo tėvus, gyvenusius Radžiūnų kaime, šalia Taujėnų, Ukmergės rajone. Iš Katios Segalson liudijimo:

Lietuviškai kalbėjau be jokio akcento, nors išvaizda sakė ką kita. Kai kaimynai kaime pradėjo šnekėti, kad esu Genutės nesantuokinė duktė, mes neneigėme gandų: “panašu, kad mergaitės tėvas — žydas”. Kai 1944-ųjų liepą pasirodė rusų armija, aš netvėriau džiaugsmu. Deja, neilgam. Gavau žinią, kad mano mama mirusi, tėvą išvežė likviduojant getą, jo likimas nežinomas.

Po to Genutė grįžo į Kauną, dar vieneriems metams palikusi mane pas savo tėvus ir seseris — Birutę, Albiną (su ja dalinomės lova) ir Reginą, kuri tapo mano drauge. Dar viena ištekėjusi sesuo Aldona gyveno už keturių kilometrų nuo mūsų, Taujėnuose, netoli bažnyčios. Sekmadieniais mes eidavome ten į mišias... Genutės tėvai rūpinosi manimi, jaučiau, kad kartais jie elgiasi su manimi geriau nei su savais vaikais. Aš juos gerbiau kaip savo senelius. Jie buvo neturtingi, geri, padorūs, sunkiai dirbantys valstiečiai, gyveno savo paprastą gyvenimą, maitinosi duona, bulvėmis ir košėmis, kurias aš mėgau. Turėjome savo obuolių, grybų, mėlynių ir žemuogių iš šalia esančių miškų. Aš visada gaudavau stiklinę šviežio pieno, retkarčiais kiaušinį... Aš buvau šeimos dalis!

1946 m. Katia Segalson iš Lietuvos išvyko į Vakarus, ten susitiko su tėvu, išgyvenusiu Dachau mirties stovyklos siaubą. Prabėgus dar dvejiems metams, jie persikėlė gyventi į Izraelį.

Genovaitė Pukaitė pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole Jad

Vašem Jeruzalėje dar 1967 m., o 2006 metais šis garbingas titulas suteiktas ir Genutės Pukaitės tėvams — Juozapui ir Marijonai Pukams.

* * *

Pranas Zaksas su savo seserimis Ona ir Marijona karo metais gyveno Raseinių rajone, Gūrų kaime. Jų tėvai jau buvo mirę, ūkyje šeimininkavo brolis Pranas ir abi seserys Zaksaitės.

Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį šie žmonės slėpė ir išmaitino Samsoną Milnerį ir jo jaunesnįjį sūnų Berelį. Zaksai buvo pažįstami su Milnerio šeima dar prieš karą. Samsonas Milneris turėjo malūną, jo namai buvo už kilometro nuo Zaksų vienkiemio. Karui prasidėjus pas Zaksus atėjo pagalbos prašyti Samsonas Milneris su sūnumis — jaunesniuoju Bereliu ir vyresniuoju Aronu. Kartu su jais buvo ir Milnerio žmonos brolis Kaganas. Vyrenysis Milnerio sūnus Aronas ir žmonos brolis Kaganas nuėjo pas kaimynystėje gyvenusį Zaksų pusbrolį Vincentą Račiūną, o Samsonas Milneris su jaunesniuoju sūnumi Bereliu pasiliko pas Zaksus. Jie išsikasė duobę po lova, antrąją slėptuvę įsirengė daržinėje po šienu. Net trys slėptuvės buvo įrengtos ir Vincento Račiūno sodyboje. Frontui priartėjus prie Raseinių, besislapstantiems teko ieškotis saugesnės vietos.

Visi žydai, kuriuos pasiaukojamai gelbėjo Raseinių rajono valstiečiai Pranas Zaksas, Ona ir Marijona Zaksaitės bei Vincentas Račiūnas, išgyveno. Po karo Milnerių šeima iš pradžių gyveno Kaune, vėliau emigravo į Izraelį. Prieš kelerius metus visus savo gelbėtojus aplankė šiuo metu Izraelyje gyvenantis Aronas Milneris.

* * *

1941-ųjų spalį Vilniaus gete susituokė Avrahamas Ginzburgas ir Mala Gurland. Nors Avrahamas Ginzburgas ir turėjo laikinai apsaugantį Geltonąjį šainą — pažymėjimą, išduodamą specialistams amatininkams, jis suprato situacijos Vilniaus gete grėsmingumą ir tai, kad norint išgyventi, iš geto reikia bėgti.

Avrahamas Ginzburgas kreipėsi į savo pažįstamą Joną Stulpiną prašydamas padėti. Jonas Stulpinas ir jo žmona Joana, gerai žinodami, į kokį pavojų įtraukia save ir savo šeimą, nedvejodami sutiko padėti Avrahamui ir Malai. Ginzburgai pabėgo iš Vilniaus geto 1943-iųjų vasarą. Iš pradžių Jonas Stulpinas įrengė jiems laikiną slėptuvę Pilies gatvės namo palėpėje, o vėliau apgyvendino kaime netoli Vilniaus. Visą laiką Jonas ir Joana Stulpinai rūpinosi Ginzburgais, juos maitino, nesitikėdami jokio atlygio. Iš Ginzburgų dukters Rivkos Zusmanovič, gyvenančios Izraelyje, laiško:

Stulpinų šeima paslėpė mano tėvus kaime netoli Vilniaus. Ten jie sulaukė išvadavimo. Jei šie nuostabūs žmonės nebūtų rizikavę, mano tėvai nebūtų išgyvenę, nebūtų galėję pradėti naujo gyvenimo Izraelyje, nebūtume gimę ir mudu su broliu. Jonas ir Joana Stulpinai elgėsi pasiaukojamai, už tai aš jiems amžinai dėkinga. Todėl savo tėvų Malos ir Avrahamo Ginzburgų vardu rašau šį prašymą, kad Jonas ir Joana Stulpinai būtų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir jų vardai primintų kitoms žydų ir nežydų kartoms didvyrišką, drąsų ir nesavanaudišką Jono ir Joanos Stulpinų poelgį.

Avrahamo ir Malos Ginzburgų dukters Rivkos Zusmanovič didžiausias troškimas — būti tą dieną Vilniuje, kai už jos tėvų išgelbėjimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai bus įteikti Joanai ir Jonui Stulpinams.

* * *

Teisuoliai buvo vienintelė viltis juodoje siaubo ir nevilties jūroje. Savo kilniais žygdarbiais jie išgelbėjo ne tik žydų gyvybes, bet ir karo metu sutryptą žmogiškąjį orumą. Todėl posakis Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį yra itin prasmingas.

Daugumos gelbėtojų ir išgelbėtųjų jau nebėra tarp mūsų, tačiau liko jų vaikai, užaugo anūkai. Jie mena kilnius savo senelių, tėvų, brolių ir seserų poelgius…