Žydų gelbėtojai liudija žmogiškumą

Už Stakių žydų gelbėjimą savo ir tėvelių Antano ir Juzės Bendžių Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimą iš LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės priima Kazimiera Petraitienė (Bendžiūtė)

Antradienis, 2015 m. rugsėjo 22 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žydų genocido atminimo dienos proga apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.

„Didžiuojamės drąsuoliais, sugebėjusiais paminti egoizmą, nepaisyti savisaugos instinkto ir padaryti, kaip atrodė, neįmanomus dalykus. Dabar galime pasakyti, kad tai buvo neįkainojama“, – sakė šalies vadovė.

Pasak Prezidentės, padėti nacių persekiojamiems žmonėms buvo nepaprastai kilni, žydus per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjusių lietuvių misija. Tai buvo vienas tauriausių ženklų, parodžiusių daugybę metų gražiai sugyvenusių lietuvių ir žydų draugystę.

Nors dabar nebėra daugybės tų, kurie apdovanojami, Prezidentė pabrėžė, kad dėl savo žygdarbio jie visada išliks gyvi kiekvieno širdyje. Tai turėtų įkvėpti ir suteikti jėgų visada ir visur ginti mūsų laisvę, saugoti žmogų ir puoselėti demokratiją.

Šalies vadovė nuoširdžiai padėkojo visiems, kurie, nualinti karo ir persekiojimų, gelbėjo gyvybes ir liudijo žmogiškumą, taip pat tiems, kurie puoselėja šį garbingą atminimą.

                                                                                               Prezidentės spaudos tarnyba

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2015 m. rugsėjo 18 d. dekretu Nr. 1K-437 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 47 asmenis, iš kurių 6 sulaukė šių dienų, kiti, deja, apdovanoti jau po mirties.

Per šią ceremoniją apdovanoti žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose: Alytaus, Anykščių, Biržų, Jonavos, Jurbarko, Kauno, Kretingos, Kupiškio, Panevėžio, Prienų, Tauragės, Utenos, Vilkaviškio, Vilniaus. Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali, liudijanti persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir gelbėtojų pasiaukojimą.

	Už Vilniaus geto kalinės Feigos Dusiackos gelbėjimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Leokadija Katerina Chaninovič priėmė savo ir savo tėvų Ignato ir Katarinos Bujelių apdovanojimą
	Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Kristina Genoefa Kovalevskaja (Bujel)
	Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotos seserys Valintėlytės: Regina Kežienė (kairėje) ir Elvyra Čyžauskienė (dešinėje). Seserys priėmė ir savo tėvų Akvilinos ir Eduardo Valintėlių apdovanojimus. Ši šeima išgelbėjo Biržų r. gyventoją Motelį Levitaną
	Pagerbtas Kazimiero Koženiausko, eigulio iš Jonavos r., Markutiškių kaimo, 1942-05-31 nužudyto už žydų gelbėjimą, atminimas. Kazimiero Koženiausko apdovanojimą priėmė anūkė Vidita Adamonytė, Jonavos vicemeras Eugenijus Sabutis, Jonavos savivaldybės paminklosaugininkė Edita Jakutienė bei šios istorijos tyrėjai Dalija Epšteinaitė ir Jonavos krašto muziejininkas Artūras Narkevičius
	Už Rajos Vladislavovskytės gelbėjimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Bronė Kuprienė

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną ir prisimenat žmones, žydų gelbėtojus, kurių atminimą siekiame įamžinti:

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

„Mus slegia begalinė širdgėla, kai tampame liudytojais gėdingų scenų, kai banditėliai viduryje gatvės muša ir spardo moteris ir senyvus žmones... Aš stoviu prie lango draskomas begalinio įniršio. Akyse susitvenkia ašaros: visas mūsų bejėgiškumas, visas mūsų vienišumas gimsta gatvėje. Nėra nė vieno, kuris stotų į mūsų pusę. O mes patys esame tokie bejėgiai, tokie bejėgiai... Gyvenimas tampa nepakeliamai sunkus.“ Tai ištrauka iš berniuko Icchoko Rudaševskio dienoraščio, aprašančio karo pradžią Vilniuje, dar prieš tai, kai žydai buvo izoliuoti getuose, o tūkstančiai jau buvo sunaikinti.

Tačiau ne visi buvo abejingi žydų tragedijai.

Bujelių šeima, kunigas Ignas Ragauskas, Kazimieras Koženiauskas – tai tik kelių žmonių, kurie negalėjo likti abejingais tragedijos akivaizdoje, vardai. Man didelė garbė būti čia, kartu tarti vardus tų, kuriuos pelnytai galima vadinti Lietuvos tautos šviesuliais ir didvyriais. Žydai niekada nepamirš savo geradarių.

Žydų gelbėjimas dažnai reikalavo ne tik aklos drąsos, pasiaukojimo, artimo meilės, bet neretai ir nagingumo bei itin sumanios taktikos ar sudėtingo strateginio plano. Galima tvirtai teigti, kad šios nepaprastos asmenybės tapo laikui nepavaldžiu sektinu kiekvienam piliečiui vertybiniu etalonu, vertu ne tik paminėti epizodiškai, bet ir įtraukti į bendrojo lavinimo sistemą.

Holokaustas, Šoa arba Katastrofa buvo vienas didžiausių istorijoje žmoniškumo iššūkių, kurio aidas girdėti ir šiandien. Gelbėtojo širdis, nepaisydama karo siaubo, brukamų tuščių vilčių ir netikros naikinančios neapykantos doktrinos, tapo tiesos, taikos ir garbės prieglobsčiu. Gelbėdami nekaltų žydų gyvybes nuo Katastrofos, šie žmonės kartu gelbėjo savo, savo šeimos, savo tautos orumą.

Ačiū visiems susirinkusiems ir Lietuvos žydų bendruomenės vardu dėkoju žydų gelbėtojams. Šiandien viena iš Vilniaus gatvių pagaliau gavo gelbėtojos Onos Šimaitės – visų gelbėtojų simbolio – vardą. Visomis jėgomis ir toliau stengsimės prisidėti prie amžinojo gelbėtojų žygdarbio atminimo puoselėjimo. Tikiuosi, ilgai laukę, pagaliau Vilniuje pamatysime ir paminklą Gelbėtojams, prie kurio daugelis iš mūsų galės nusilenkti ir padėti gėlių.

Jaudinantys dr. Kamilės Rupeikaitės, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotojos, žodžiai skirti šiai ypatingai progai – žydų gelbėtojų pagerbimo ceremonijai:

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotoja Kamilė Rupeikaitė

Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiami Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke, brangūs gelbėtojai ir jų artimieji, gerbiami šios iškilmės dalyviai:

Kaskart, kai tenka kalbėti Holokausto atminties ar žydų gelbėjimo tema, jaučiuosi nejaukiai. Akivaizdu, kad nei nuoširdžiausi žodžiai, nei garbingi apdovanojimai niekad negalės perteikti to, kas įvyko per Holokaustą. Kalbos ir apdovanojimai yra simbolinis nusilenkimas tiems, kurių netekome, ir tiems, kurių dėka dalis gyvybių buvo išgelbėta. Dvidešimt antrus metus Lietuvos piliečiai žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, remiantis Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojų kruopščiai renkamais, tiriamais, tikslinamais dokumentais. Kasmet gyvų gelbėtojų ir išgelbėtųjų lieka vis mažiau, tad ir išaiškinti gelbėjimo atvejus darosi vis sudėtingiau. (Todėl nederėtų pasiduoti nuodugniais tyrimais nepagrįstoms iniciatyvoms imtis šios temos.)

Holokausto panoramą, kaip žinome, sudaro nusikaltėliai, aukos, stebėtojai, gelbėtojai. Tarp šaltakraujų žudikų buvo ir tokių, kurie, uoliai vykdydami nacių valdžios nurodymus, ilgainiui neatlaikė vidinės įtampos ir patys atėmė sau gyvybę; dalį stebėtojų kankino graužatis dėl kritinę akimirką neištiestos pagalbos rankos kaimynui ar bendradarbiui; aukos – tai sistemingai sunaikinti konkretūs gyvenimai, talentai, neišsiskleidusios svajonės, neužaugę vaikai... O jeigu nebūtų atsiradę nė vieno gelbėtojo?.. Taip negalėjo būti. Juk šviesa pagal gamtos dėsnius egzistuoja kaip būtis.

Šita šviesa, gelbėtojai, yra šventi savo drąsa – jie pasipriešino masiškai ir efektyviai organizuotam naikinimui. Žinoma Evangelijos istorija, kaip vienas Įstatymo mokytojas Jėzaus Kristaus paklausė: „O kas yra mano artimas?“ Iš esmės tai labai drąsus klausimas. Nesame linkę savęs to klausti, nes bijome išgirsti įpareigojantį atsakymą; juk kur kas patogiau yra praeiti pro šalį... Drąsu yra nebijoti suvokti sau, kad artimas yra tas, kuris taip pat turi tokią pačią teisę ir troškimą gyventi ir kuriam grėsmės akivaizdoje tu gali būti šviesos blyksnis. Žydų gelbėtojai buvo žmonės, kurie, skatinami šio suvokimo, nepaisydami didžiulio pavojaus, ištiesė pasmerktiesiems pagalbos ranką ir konkrečiais darbais – pastoge, šiltos duonos rieke, iškasta slėptuve, drąsiu, nekompromisiniu žodžiu iš sakyklos – įrodė artimo meilę.

Šioje iškilmėje pagerbiant žydų gelbėtojus, norėčiau palinkėti mums visiems dažniau paklausti savęs: o kas gi mano artimas? Ir nebijoti atsakymo.

Apdovanojimo ceremonijoje dalyvavo žydų gelbėtojai ir jų artimieji, Izraelio Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius p. Amir Maimon, ambasadoriaus pavaduotojas p. Yehuda Gidron, svečiai iš Izraelio, išgelbėtųjų artimieji iš Prancūzijos, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Izraelio Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Amir Maimon

Akimirkos iš žydų gelbėtojų apdovanojimo ceremonijos

Parengė Danutė Selčinskaja
Pauliaus Račiūno nuotraukos